Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Lyrika

Lyrika Knygelėje yra 10 skyrių: „Laisvo vėjo valia“ (1921 – 1925 m.; „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1925 – 1927 m.); „Kryžių Lietuva“ (1926 – 1929 m.); „Vėjas iš Baltijos“ (1927 – 1930 m.); „Obelis iš Sūduvos sodo“ (1929 – 1933 m.); „Sudužusių laivų skeveldros“ (1933 – 1939 m.); „Kryžkelėje prieš audrą“ (1939 – 1944 m.); „Naktovidžio žvaigždės“ (1941 – 1945 m.); „Amžina gyvenimo daina“ (1955 – 1961 m.); „Nespausdinti eilėraščiai“. Iš chronologijos matyti, kad poetas pradėjo rašyti nepriklausomoje Lietuvoje ir, praėjęs dvi okupacijas, užbaigė rašymą 1961 m. Pažymėtina, kad tas poetas buvo nemėgiamas visų valdžių: buvo suiminėjamas Smetonos laikais, nepatiko jis ir sovietams – 1946 –1949 m. buvo ištremtas į Sibirą.

Kuo gi spinduliuoja K. Borutos poetinis pasaulis?

Pirmoji dalis visa atspindėta pavadinimu. Gal ne tiek išbaigtai ir sklandžiai, kaip S. Nėries, bet yra ir bundantis pavasaris, ir smaragdinė žaluma, ir veržlusis vėjas, ir jaunystės svaja: „Neturiu nei žirgų, nei stonių, / ir visiškai man jų nereikia./ Užteks man pavasario tolių / ir tavęs, vėtrų karalaite.“ (14 p.). Nedrąsiai, nuotrupomis, bet jau pabyra ir pavasario vaizdas su Gegužės pirmosios spalvomis... Poetika kiek kampuota, neslysta, kai kur braižo vaizdą ne visai rimo ir kitais požiūriais priderinti žodžiai, kai kur tarsi virvele ne vietoje pririšti ir neįderinti į visumą įvaizdžiai.

Antra dalis – „svyrantys gluosniai“. Tai bemaž epiniai eiliuoti pasakojimai – dainos, kurios primena skrendančius laukais audringus vėjus, rūkstančių kaminų gerkles miestuose, dulkes, „verkiančias liktarnas“, miestus – „akmenines girias“, „kartuvių žabangas“ ir daug kitų to meto simbolistinėje poezijoje naudotų įmantrių sąvokų. O tas posmų lyrinis herojus – iš kaimo atėjęs bedalis, bet ir mieste nieko gero neradęs. Betrūksta tik Markso ir turėtume janoniško tipo užgrūdintą kovotoją, kuris manytų laimę surasiąs iš vienų viską atėmęs ir atidavęs kitoms –proletarinėms rankoms.Vaizdingiausiai lyrinio herojaus mintys išsakytos šiuose posmuose: „Tai ir neklauskite, kur čia tragedija, / kur čia poemos sumegztas mazgas. / Aš spjaudau žodžių visa artilerija / ir pilu ant galvų / kaip iš kibiro pamazgas. / Prakeikiu aš jūsų biržas ir rinkas, / bažnyčią, moralę ir visą paguodą. / Negaila man būtų viską išsprogdinti, / kur meilę / ir kūną, ir sielą parduoda“ (33 p.)

Ženkime toliau su poeto daina, kuri plazda bemaž kaip raudonoji vėliava ir žvelkime kas joje įrašyta. Taigi „Kryžių Lietuva“. Liūdesys, nusivylimas, karas, šūviai... Baisesnio nieko ir būti nebegali. Ir jei tai tiesa, jei Lietuvoje taip ir buvo, negalima stebėtis, kad inteligentai važiavo parvežti Stalino saulės. Tai sakydamas, noriu pabrėžti, kad tais laikais gyvenimas žmogui buvo nelengvas ir kad ne vien Marksas kaltas, kad radosi žmonių besidedančių į vieną su „išvaduotojais.

Gal ir su tam tikru slaptu tikslu poetas savo posmuose maišo istorinius laikotarpius ir, pasirėmęs baudžiavinio kaimo įvaizdžiais, kviečia kovoti prieš smetoninės Lietuvos ponus: „Šiandien ne metas, / poetai broliai,/ su smulkiais žodžiais / išeiti prieš publiką. / Šiandien – nori nenori– / reik iš peties agituoti / už laisvą darbo respubliką.“ (66 p.). Sakykit, kuo ne Majakovskis? Belieka apgailestauti, kad tie pažangieji poetai – piemenys, neturėdami jokio supratimo, kas dedasi Rusijoje, koks yra tikrasis tautų „vadas“, taip drąsiai ir beatodairiškai kvietė žmones į brolžudišką kovą, ilgiems metams į utopinės gerovės skurdą (kolchozai), į šaltas Sibiro platybėse, kentėjimus ir žudymus sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose. Tiek tatai tautoms kainavo net inteligentų neįvertintas ir neperkąstas sovietinės gerovės melas. Reikia tik stebėtis, kaip pigiai jie buvo nupirkti ir sukišti į sovietinį „gerovės“ maišą. Bet užteks politikavimo, grįžkime prie K. Borutos lyrikos ketvirtos ir kitų dalių. Gal „vėjas iš Baltijos“ dvelktels į mus gaiviau, sušildys širdis tikru poetiniu įvaizdžiu...

Deja, deja. Žinoma, ne be ryškesnių poetinio jausmo properšų, asmeniškumo, meilės giesmių ir geismų, bet vis dar skamba ir skamba – daiktais nuobodokai ir įkyrokai – revoliucinės kovos motyvai. Jie tokie abstraktūs ir bendri, kad rodos tiesiai ištraukti iš stalininio „Trumposios istorijos“ kurso ir kiek pašerpetoję lietuviškumo motyvais. Gal kiek nublanksta ir pats revoliucinis patosas, romantika, jie jau kiek sutepti tikru kentėjimu, net kalėjimine buitimi, be vis dar reljefiški, iššaukiantys ir nustelbiantys kitus įvaizdžius: „O vidury kiekvieno tinklo, / kaip voras, / apsinarpliojęs aplinkui, / tūno gaspadorius“ (74 p.). „Visi iš vieno ėjo, / laukus iš vieno arė. / Traktoriai dundėjo, / atsiliko žagrės“ (77 p.). Koks nežmoniškas įsijautimas, koks saliamoniškas „žinojimas“, nes eilutės rašytos 1930 m.

Bet poetas su savo didžiuliu tikėjimu ir pasitikėjimu, su savo savotiškomis giesmėmis pasijunta vienišu, nes „pranašiškų“ žodžių maž kas klausosi ir bemaž (be kelėtos parsidavėlių) niekas nežada jais susižavėti: „Dalia, tu daluže, dalele, / tai tu padarei taip man: / eilėraščiais užvertei kelią / sugrįžt atgalios kaiman.“ (94 p.). Nebe taip šviesi poeto padangė, ne viskas taip greit vyksta, ne viskas taip greit keičiasi... Skamba prislėgtas nusivylimas svajonėmis ir ateitimi: „Naktis sutemo dar rūsčiau, / sukaustė žemę prievarta, / kol aš eilėraščius rašiau, / kol pagiriojau sielvartą.“ (110 p.).

Tiktai pačioje pabaigoje, kai praeitas bemaž visas gyvenimo kelias, matosi – atsikvošėta, atsitraukta, pradėta eiti ne utopiniais svetimšalių sugalvotais keliais, nebesiimama neštis į „vadų“ pozicijas, neberaginama sukilti. Matyt autorius įsitikino, kad pasaulis yra ne vienos dienos „reikalas“, vystosi savais, nuo poetų nepriklausančiais dėsniais ir majakovskinio tipo paraginimai yra nei daugiau, nei mažiau, kaip tuščias, niekam nereikalingas ir beprasmis plevenimas. Ir poeto dalia per save, ir per žmones subtiliai išsakyti skausmą, ilgesį, nerimą, žmogišką ne iš kitur pasiskolintą „maištą“. Ir jei tai daroma talentingai, jei užgauna žmogaus širdį, yra tūkstantį kartų geriau už majakovskiškus šūkius ir aiškiaregius pranašavimus. Manau, kad K. Borutą galima priskirti prie tų rašytojų, kurie supratę ir pajutę tikrovę, sugebėjo sugrįžti iš kruvinų laikmečio apkasų ir vėliau parašytais posmais harmoningai įsilieti į tikruosius žmonių rūpesčius. „Kas tu esi?– Dulkelė begalybėj, / bet tavyje atspindi visata. / Ji be tavęs nejaučia ir nemyli. / Ji be tavęs bejausmė ir akla.“ (189 p.); arba „Ji kaip papartis paprasta, / kaip ašara skaidri, / ta mūs gražioji vasara / birželio vidury. / Ji širdyje išsiskleidė, / kad vos gali apimt, / ir buvo tokia didelė / nauja skaisčia viltim.“ (198 p.); arba „Tu nuvertei nuo sostų despotus, / bet ir seną žmonijos svajonę – / apie laisvę, lygybę, brolybę – / sumynei po kojų / ir iškėlei ant skydo bepročius, / kuriuos garbinai kaip išminties bokštus, / o jie tave bjauriau išnaudojo, / negu senovės Egipto faraonai“ (204 p.); arba „...ir tave patį / reikia rūsčiai apkaltinti, / kad leidai jiems tavo vardu siautėti / ir dargi ne kartą jiems padėjai...“ (205 p.). Ir galiausiai rastas sunkus atsakymas: „...žmogus ne už savo kaltę, bet už visą tautą / ir jos istoriją kenčia...“ (221 p.).

Tikrų poetinių kibirkščių, skaitydami knygelę, rasite ne taip jau daug, bet istorijos pažinimo medis savo šakas, be jokių abejonių, išsiskleis plačiau.
2006-01-03
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1984
Puslapių: 230
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą