Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius –­ literatūrologas, kritikas, pedagogas, kultūrininkas

Vis dar sunku apsiprasti, kad jau beveik dešimtmetis, kai nebeturime Alberto Zalatoriaus. Nužengęs anapusybėn, rado ten kiek anksčiau išėjusius Algirdą Julių Greimą, Ričardą Pakalniškį, Joną Lankutį, Vytautą Kavolį, netruko ten pasišaukti ir Vytautą Kubilių, Rimvydą Šilbajorį. Anapilio raštinė ir buhalterija išties gali trinti rankas – šitokia kritikų gildija per tokį trumpą laiką, ar palyginsi su šiapusiniais... Betgi pats A. Zalatorius atrodė pabrėžtinai šiapusinis – metafizikos kratęsis valios ir veiksmo žmogus, kūryboje ir gyvenime ieškojęs pergalingos gyvybės, nepalikęs dienoraščių ar iškilmingų testamentų. Kaip tokius amžinybėn nesirengusius žmones pagauti sub specie aeternitatis tinklais? Ką jie reiškia mūsų literatūros ir kultūros istorijai, kas jie yra mums čia ir dabar? (Pastarasis klausimas labiausiai atitiktų zalatorišką dvasią.)
Ieškoti atsakymų galime atsivertę „Eglės leidyklos“ 2007 m. išleistą mokslo straipsnių, atsiminimų ir šaltinių knygą „Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius –¬ literatūrologas, kritikas, pedagogas, kultūrininkas“. Sudarytojai Vytautas Martinkus ir Eglė Zalatoriūtė. Prisipažinsiu, kad vaizduotėje matau A. Z. ne kaip ramiai pėdinantį keleivį, o veikiau kaip kareivį, nusipelnantį pagarbos narsa ir ištverme, kurio ambicijos dera su amunicija (žr. Juozo Apučio tekstą „Jo ambicija buvo pergalinga“). Riterį, kuris kaunasi dėl rašytojo vietos po saule („Krėvė turėtų triumfališkai grįžti į Lietuvą – kaip nugalėtojas“, p. 214), tačiau sudeda ginklus prieš sunokintus kūrybos vaisius („Literatūroj man patinka būti nugalėtam“, p. 258). Įdomu, kad ir akademinėje knygos dalyje straipsnių autoriai iškelia moralines „kario“ savybes (žvalgo drąsa ir nuojauta, pasipriešinimas inercijai, kūrybinis veržlumas, asmeninė ir pilietinė atsakomybė), kurias galima apibendrinti V. Kelertienės mintimi: „Lietuvos kultūros istorijoje jis išliks dėl savo drąsos ir nenuolankumo totalitariniam režimui“ (p. 14). Tai ambicingas ir mąstantis kovotojas, ne griovėjas. P. Bražėnas pabrėžia dvi jo savybes: „Pirma, demonstratyviai vengdamas privalomos oficialiosios tarybinio literatūros mokslo terminologijos, nepasiduodamas konformizmo ir konjunktūros dvasiai, A. Zalatorius buvo ne tik labiausiai nepriklausomas, bet ir didžiausią įtaką griaunant privalomų standartų sistemą daręs literatūrologas. Antra, visa savo esybe nusistatęs prieš dogmas ir standartus, jis niekada nepasidavė aklam jų griovimo azartui“ (p. 60).
Palietus opųjį nepriklausomybės klausimą, sukonkretėja panašių leidinių rizika –¬¬ ar tik jie pasalūniškai nesikėsina į pagerbiamų asmenų autentiką ir nepriklausomybę, darydami tuos asmenis priklausomus nuo dabarties vertybinių prioritetų, nuo mūsų atminties įnorių, subjektyvybių ir visokio plauko konjunktūros? (Juolab kad abu knygos sudarytojai yra suinteresuoti asmenys.) A. Zalatoriui, visada aštriam ir polemiškai provokuojančiam, itin rūpėjo gyvosios, intymiosios gyvenimo konkretybės, kūrybos ir jos interpretacijos spontaniškumas –¬ o kiek gyvybės ir spontaniškumo išlieka mūsų tapomame Jo portrete? Čia iš karto reikia pasakyti, kad žymiojo kritiko ir literatūrologo atvaizdas išėjo gana apimlus ir įvairiapusis, leidžiantis suvokti asmenybės ir darbų mastą, kreipiantis į jų esmę – ir vis dėlto pernelyg politiškai korektiškas, toks akcentuotai teisingas ir parodomai pavyzdingas, krypstantis į oficialųjį monumentalumą (prisiminkime paties A. Zalatoriaus alergiją oficioziniams gestams ir intonacijoms). Laimė, ikonodulijos pagundoms atsispiria šio leidinio ikonografija – pateikiamos nuotraukos savaime iškalbingos, o kai kurios ir nuotaikingos.
Žinia, rizikuoti nedrįstantis rakursas ir apšvietimas gyvybės neįpučia. Liko paraštėse ar tik prabėgom grybšteltas giluminis jo asmens šakotumas ir prieštaringumas, spalvingesni būdo bruožai (o juk ambicingo būta!), problemiškesnės nuostatos ir iniciatyvos. Polinkį į mitologijas, skriaudų ir neteisybių atstatymo utopijas parodo kad ir istorija su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriaus postu – vienaip šią istoriją pateikia V. Kelertienė, kitaip – V. Martinkus. Lengviausia visa tai būtų sieti su sena lietuviška bronzavimo ir balzamavimo yda ar pasąmonės iliuzija, jog apologija yra geriausias būdas ištarti paskutinį –¬ teisingą ir lemiamą –¬ žodį. Tačiau bėda, matyt, yra bendresnė ir slypi giliau. Tai mūsų mentaliteto apsidraudėliškumas, nemokėjimas ir nenoras drąsos pareikalauti pirmiausia iš savęs, nesidairant per petį į kitus. Elgiamės panašiai kaip anuometinė „Vagos“ skyriaus vedėja, uoli ideologijos sergėtoja, neužmiršdavusi iš savo teisingumo aukštumos priminti – tik žiūrėkit, kad kas neužkliūtų. A. Zalatorius tokių pamokslavimų taip pat nepamiršdavo (žr. „Literatūra ir laisvė“, p. 407). Buvo daug kam nepatogus, užkliūnantis (ir ne vien ideologijos atžvilgiu), nemėgo vidutinybių, jo vadinamų trejetukininkais, turėjo ne tik adoratorių, bet ir oponentų. Bandymais konceptualiau oponuoti (jų buvo galima tikėtis akademinėje dalyje) šis prityręs polemistas būtų tik pasidžiaugęs. Todėl skaitydamas šios knygos bendras vietas („...asmenybėje harmoningai derinosi visuomeninės, etinės ir kultūrinės aspiracijos...“, p. 55) imi jausti, kaip sklandžių frazių retorikos tiesa ima nesutapti su egzistenciniu ir psichologiniu tikrumu. O toks tikrumas tegali rastis iš skausmingos prieštaringumų įtampos – neatsitiktinai šį kūrėją taip gildė kritiko ir literatūrologo konfliktas, o tikrasis socialinis romanas atrodė toks, „kuris būtų lyg pritvinkusio skaudulio sprogimas“.
Nevyniodamas į vatą, keletą nepatogesnių klausimų bei svarstymų čia pat ir pasiūlysiu. Jeigu A. Zalatoriaus ištyrinėta novelė, „pats brandžiausias lietuvių prozos pasakojimo žanras“, šiandien merdi, gal ir jos žanrinis apibūdinimas turėjo trapesnį –¬ asmeninį psichologinį – motyvą, kurio nevertėtų teoriškai absoliutinti. Kam šiandien rūpi žanrai – duokite stiprių tekstų, ir baigtas kriukis. Kodėl vienas talentingiausių XX a. kritikų D. Žilaitytę vertino labiau už S. T. Kondrotą? Kodėl taip aistringai ieškojo žmogaus integralumo pavyzdžių (ir juos rado P. Juodelio, A. Škėmos, V. Krėvės asmenyse), nematydamas jų žiaurios ideologinės ir moralinės dezintegracijos? Juk valstybės istorijos požiūriu V. Krėvės vaidmuo prieštaringesnis ir esmingesnis nei, tarkim, S. Nėries, todėl kritiškai svarstyti jo ideologines nuostatas bei politinius veiksmus nėra nuodėmė. (Tačiau straipsnio „Politinis Vinco Krėvės gyvenimo kontekstas ir Alberto Zalatoriaus interpretacija“ autorė Gitana Vanagaitė sugeba rašyti taip, kad visi V. Krėvei kelti įtarimai tik dar labiau sustiprėja.) Ar kai kurios A. Z. siūlytos akademinės reformos (atsisakyti literatūros istorijos kurso, pereiti prie atsakinėjimo raštu, kliautis tik jaunais dėstytojais) neatnešė šiandien kartokų vaisių? Ar Pasaulio lituanistų bendrija negimė iš karto luoša, jeigu joje neatsirado vietos V. Kubiliui? Ir pagaliau klausimėlis mūsų kultūros politikai ir sąžinei – ar būtų A. Z. pelnęs Nacionalinę premiją, jei nebūtų mirtinai susirgęs? (V. Kubiliui susirgti nepavyko – ergo, ir premijos jam nereikia.) Visų šių klausimų būtų galima ir nekiršinti, jeigu knyga be atvangos nekartotų – A. Zalatoriui rūpėjo tiesa, sąžinė, autentiška saviraiška. Kaip ir visi mirtingieji, jis nebuvo tobulas. Tačiau tiesesnis ir sąžiningesnis už daugelį mūsų – buvusių ir esamų. Nepabūgęs viešai (žmogaus neapdairumas!) prisipažinti apie savo, jauno studentėlio, pažadą, kad „saugumui teiksiu žinias apie vieną savo draugą“ („Literatūra ir laisvė“, p. 422), jis yra mums davęs retą blaivios ir garbingos laikysenos pamoką, kurios dar teks ilgai mokytis. Gludindami asmenybės kampus, naikiname jos asmeniškumą ir nejučia imame elgtis prisitaikėliškai, išduodami esminį A. Zalatoriaus principą.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visiems aptariamosios knygos autoriams dera šiuo požiūriu priekaištauti. Antai Loreta Jakonytė, sąžininga ir kruopšti faktografė, korektiškai parodo ir silpnesnius jaunojo A. Z. aspektus, galutinį vertinimą palikdama pačiam skaitytojui. Asmens autoritetas dėl to nenukenčia, o visuminis portretas įgyja realistinio sodrumo. Iš mokslo straipsnių konceptualiu turiningumu išsiskiria Jūratės Spindytės įžvalgos –¬ taiklu ir esminga. Įsidėmėtina Dainiaus Vaitiekūno pastaba, jog sovietmečiu A. Zalatoriaus būta vieno iš įdėmiojo skaitymo (close reading) iniciatorių. Krinta į akis sutartinai pastebimas kritiko socialumas – tiek teoriniais kūrinio semantinės prasmės svarstymais (estetinių ir socialinių dėmenų sąveika), tiek į suvokėją kreipiamos interpretacijos bei praktinio receptyvumo požiūriais. Turint galvoje, kad A. Zalatorius „atliko strateginį literatūrologijos interiorizacijos judesį – nukreipė tyrimą į žmogaus vidų ir į kūrinio, teksto vidų“ (J. Sprindytė, p. 49), tikėtina, kad jis nujautė ir vertikalųjį literatūros socialumą, įsiprasminantį ne gyvenimo aktualijų horizontalėje, bet žmonių egzistencijos vertikalėje. Iš „mokslo straipsnių“ kategorijos iškrenta Gintos Čingaitės (moksliškumu nedvelkia) ir Sigutės Radzevičienės (ne ta tema ir paskirtis) rašiniai.
Aktualus ir dar vienas zalatoriškų pamokų aspektas – sugebėjimas kalbėti aštriai ir sykiu išlikti kultūringam bei korektiškam. Pas mus populiaresnis vaidmenų pasiskirstymas – arba nutylėjimai bei pritūpinėjimai, arba chamiški bliuznijimai. Iš pastarųjų gimsta firma Castor & Polux (steigėjai? pradinis kapitalas?), su raudonųjų khmerų mentalitetu ir Byvio ir Tešlagalvio stilistika. Sanitarinę funkciją firma atliko, tik savaip – „Šiaurės Atėnus“ pavertė Augėjo arklidėmis, nors tenykščiai Šventraščio komentatoriai tebeįsivaizduoja sėdintys prakartėlėje...
Suprantama, tokio pobūdžio leidinyje sunku išvengti tam tikro inventoriškumo ir monotoniškumo, ir tai nebūtinai blogybė. Antai tos pačios citatos, pasikartojančios V. Martinkaus ir P. Bražėno, A. Kalėdos ir D. Vaitiekūno, P. Bražėno ir D. Vaitiekūno tekstuose tik patvirtina A. Zalatoriaus teiginių objektyvų svarumą bei universalumą. Tačiau netikslumų leidinyje, skirtame tikslumą taip vertinusiam asmeniui, galėjo būti ir mažiau: p. 55 klaidingai nurodyti „Literatūros ir laisvės“ leidimo metai (turi būti 1998); p. 57 cituojamoje teksto atkarpoje padaryti trys pakeitimai, o ir cituojamo originalo puslapiai turėtų būti 112–113, o ne 113; korektūros klaidų palikta p. 105, 141, 151, 162, 220, 228; asmenvardžių rodyklėje prie pavardės Kunstas A. reikia prirašyti p. 15. Nežinia, kodėl straipsnių pavadinimai vienur išskiriami kursyvu, o kitur lyg ir bandomi išskirti vizualiai neišsiskiriančiu šriftu, tarsi tam reikalui naudojamos kabutės būtų per prastos.
Antrajame šaltiniams, atsiminimams bei fotografijoms skirtame skyriuje virtualų A. Zalatoriaus portretą piešia plunksnos broliai, bendražygiai, artimieji. Bene labiausiai intriguojantis „šaltinis“ – seminarinio pašnekesio su Ilinojaus universiteto studentais apie Jono Biliūno novelę „Nemunu“ fonograma. Deja, zalatorišku gyvastingumu ir šis tekstas nespinduliuoja. Greičiausiai todėl, kad balse plazdančią gyvybę tegalima išgirsti, o kalbėjimo intonacijų, moduliacijų, ritmikos kreivių bei mimikos sugestijų fonogramos juk nefiksuoja. Beje, ir paties A. Zalatoriaus subtiliai pastebėta, kad J. Biliūno novelėje vyksmas „prasideda ne nuo regimojo įspūdžio, o nuo girdimojo“ (p. 240). Iš pokalbio su ilgamečiu bičiuliu Tomu Sakalausku verta pacituoti atsakymą į klausimą – o ką reiškia talentingai parašytas kūrinys: „Tai reiškia, kad kiekvienas jo sakinys yra daugiaprasmis. Jo tekstas kiekvieną kartą tave stebina; na, tu... tiesiog pavydi autoriui, kad jis sugeba taip rašyti, kad jis išeksploatuoja savyje esančias nuojautas, kurias tu turi, bet dar nesi suformulavęs, kurios lyg kokie drebučiai. Tik skaitydamas knygą pamatai, kaip drebučiai virsta aiškiomis formomis“ (p. 255). Arba fragmentėlis apie kolaboravimo uodegas: „Visa esmė – uodegos ilgis. Man atrodo, kad dabar valdžioj yra daug ilgauodegių. Tomis uodegomis jie susirišę vienas su kitu – ir vienas nuo kito priklauso“ (p. 263). Irena Veisaitė pabrėžia dvasinės laikysenos vertikalę – kietą stuburą (aktualu vietovėse, kur muziką užsakinėja bestuburių klasė): „Prie žaizdos gal ir nebūčiau jo dėjusi, truputėlį jo prisibijodavau – gal iš didelės pagarbos jam, o gal dėl to, kad kartais būdavo kietokas, bet į žvalgybą su juo būčiau ėjusi. Aš juo visiškai pasitikėjau“ (p. 286). Visa ši medžiaga gerokai laisvina iš ritualinių pozų ir tiesia Lituanistikos keleiviui patikimą kelią pas skaitytoją.
Vieną iš savo neužmirštamų straipsnių („Metafiziškasis Krėvė“) nemetafiziškasis Zalatorius (žr. šio rašinio pradžią) baigia samprotavimais apie V. Krėvės dvilypumą –¬ biografinį asmenį, „kurį pažino Subartonių valstiečiai, Baku moksleiviai, Kauno studentai, kolegos profesoriai ir rašytojai, išeivijos visuomenininkai ir draugai“, ir tą V. Krėvę, „kuris sėdėjo vienas prie balto popieriaus lapo, kuriam niekas nekliudė pasidaryti tokiam, koks pats sau labiausiai patiko, tas, kuris ilgiausiai išliks gyvas savo kūriniuose po to, kai jau nebebus nė vieno, kuris jį pažinojo ir gali pripasakoti apie jį prieštaringiausių dalykų“. Kultūros istorija –¬ tai pasakojimas, kuris tęsiasi, o keleiviai ir kareiviai žygiuoja tolyn.