Literatūra ir paraliteratūra

Itin sparčiai, sparčiau už kitus žinynus atnaujinami tarptautinių žodžių žodynai dar neįtraukė žodžio paraliteratūra, o jis jau tapo naujosios Vytauto Martinkaus knygos atrama ir pavadinimu: „Literatūra ir paraliteratūra“. Lengvai išsiverčiame - paraliteratūra, kas literatūrai jei ir ne širdyje, tai prie širdies. Paieškome atitikmenų, labiau įteisintų: kad ir paralingvistika, tirianti nekalbinius kalbos reiškinius, pavyzdžiui, juoką… Žinoma, arti paraliteratūros yra ir paralogizmas, jei jį suprasime kaip netyčinę, bet nebūtinai atsitiktinę klaidą… Dar parachronizmas, reiškiantis datų sumaišymą, dažniausiai priartinimą prie dabarties. Parafrazės būtinos ne tik paraliteratūrai, bet ir pačiai literatūrai. Paradoksas Vytautui Martinkui pažįstamas kaip filosofui - jei mąstymas nesusižeidžia į aštrias paradokso skeveldras, tai pasakos skaitytos veltui. Tik vieno reiškinio iš gausios para brolijos neradau Vytauto knygoje - tai paralipsės, tokios mielos literatūros retorinės figūros, reiškiančios pabrėžtinį kokio objekto praleidimą - tokį ryškų, kad į tai būtinai atkreipiamas dėmesys. Martinkus mėgsta nuoseklumą ir išsamumą visame kame. Tiesa, pastebima savita paralipsės atmaina, būdingesnė skyriui „Šnekėjimai: dialogai ir monologai“, - Martinkus aiškiai linkęs praleisti patį save, ypač kaip kokį nors pirmininką ar vedėją. Žvelgiant į parašą, kad ir į jo šešėlį knygoje, matyti toks paragrafologinis niuansas - net raidelių palinkimu glaustis prie žemės, kad ir kolektyvinio sodo. Kaimiečiai išsiduoda, ir ne tik balsu, kas mūsų literatūrai jau yra žinoma.

Žvelgdama į knygos pradžią, į kapitalą - kaptalą, buvau apsidžiaugusi: ar tik nebus čia koks nežinomas para - koks nors raidžių sukeitimas ar praleidimas. Bet ne - tik niekada negirdėtas žodis kaptalas, juostelė ant storesnės knygos nugarėlės. Nesu tikra, ar V. Martinkaus knyga tą kaptalą turi, bet juk aiškiai priklauso prie storesnių. Pažvelgus vien į vardų rodyklę, aišku, kad vietos reikia nemažai, jei į tekstą skverbiasi vaikystės kaimynai, tarp jų ir Romualdas Norkus, netgi Josifas Stalinas, paminėtas 12 kartų, RS kavinės valytoja Veronika, Kristijonas Donelaitis, o itin aktyviai Juozas Erlickas, paminėtas 13 kartų, bent du karaliai ir viena karalienė. Nėra lengva pasakyti, ar jie priklauso literatūrai, ar tik paraliteratūrai. Pratarmėje Vytautas pabrėžia skirtybes, greičiausiai su nuoroda į Derrida, gerai įsiskaitytą. Pratarmėj vėl suklupau - prie konjektūros, savaip supriešintos su konjunktūra; maždaug - asmeninių prielaidų, spėlionių su aiškiu priklausymu nuo ko nors. Įsiklausytina į Vytauto Martinkaus kalbas suvažiavimuose ir kongresuose - be para, jos liudija tiesioginius literatūrinio gyvenimo ir pačios literatūros rūpesčius, konjunktūriškai ir konjektūriškai persmelkusius pereinamojo laikotarpio rašytojus ir apskritai menininkus. Vytautas Martinkus atsiskleidžia kaip vienas reikšmingiausių kultūros politikų, dokumentų rengėjas ir atidus skaitytojas, suvokiantis didelių ir mažų dokumentų reikalingumą. Savo pamatine jausena Vytautas yra egzistencialistas, pasiremti A. Camus jam yra organiška. Egzistencinė išeitis jo įrašyta viename dalykiškiausių pamąstymų apie LRS. Žaisti skiemenų ar net raidžių skirtumais, įterpti į žodžio vidurį brūkšnelį ar skliaustelius, ieškant (ir randant) niuansų, jam lygiai saldu kaip ir M. Heideggeriui ar jo adeptui A. Šliogeriui. Kartu jis gerai jaučia ne tik postmodernizmo, bet ir atsinaujinančio pozityvizmo slinktį, bandydamas jungti, derinti, rinkdamasis ir leisdamas rinktis. Martinkaus mąstymas man atrodo padorus ir patikimas. Savaime suprantama, kad nuobodokas. Kas matė padorų ir nenuobodų? Kas nenuobodžiavo skaitydamas Proustą, o su kokiu minties azartu į jį ėjo M. Mamardašvilis!

Gyvindama kalbą apie V. Martinkaus knygą, bandyčiau pasitelkti ir man pačiai artimą fenomenologinio santykio su literatūra ir gyvenimu paradigmą. Jis kalba apie autentišką patirtį, sąžinę, laisvę, atsakomybę. Nenusigręžia nuo paslapties, nuo blyksnio, kuriuo į mus prabyla būtis; jei prabyla. Puikūs puslapiai apie tėvo mirties patyrimą, apie knygų troškulį, kuris daugiau jau tikriausiai nebekamuos jaunų žmonių. Paties autoriaus ir pasakyta: „Laikausi fenomenologinės nuostatos. Arba - jei nenorit filosofijos - Faulknerio žodžiais: ir praeitį, ir ateitį talpinu ant plunksnos smaigalio“ (p. 364). Jam svarbu ištarti „Erčios fenomenas“ (straipsnyje apie Juozą Aputį, viename skaidriausių), raustis po žodžio šaknimis, tikrinti - ar buvo mano tarmėje, ar atsimenu? Genetys - radau šią jau tolstančią žemaitybę, iš klaidos („vyras ar moteris ateina genesiu“ p. 417) supratau, kad redaktoriams ar korektoriams šio žodžio jau nebėra; o gal tai žodžio gretybė, nežinoma man.

Iš to, ką Martinkus sugebėjo naujai perskaityti kaip literatūrologas, reikėtų išskirti Petrą Cvirką, jo „Deputatą“. Peržengia raidę ir paraidiškumo įstatymą, budriai saugotą socrealizmo ideologų. Argumentuotai pasitelkia autoritetus - patį J. Lacaną. Galbūt - galbūt norėtume, kad savo paslėptą logiką labiau atskleistų pats tekstas; jei tikrovė kalbasi pati su savim, tai ir tekstas tesikalba su tekstu. Bet V. Martinkus yra dalyvaujanti figūra, vedžiojanti. Tokia yra ir jo - rašytojo - prigimtis.

Tegul ji tokia ir lieka. Tegu savaitė įgyja jo trokštamą aštuntą dieną, o „Literatūra ir paraliteratūra“ - savo likimą. Naujas Vytauto Martinkaus kūrinys, jau publikuotas „Metuose“ („Šuo, kuris paliovė lojęs“), mums rodo kelią, kurio tai, kas būna šalia, greta literatūros, progai pasitaikius, laimingai į ją nužengia, sunaikindamas atsargųjį ir.