Likimo upė

Dar vienas romanas apie kaimą? Devyniolikto amžiaus pabaigos–dvidešimto pradžios valstiečių buities vaizdai?.. Paėmus į rankas, knyga pilkoka, o pavadinimas – banalus. Kuo gali mus suvilioti šis garbaus amžiaus literatūros debiutantas (Apolinaras Čepulis gimęs 1933 m.), kviečiantis į 510 puslapių kelionę po lietuviško kaimo purvyną?

Būtent į mulvynę, makną, į tikrą muturzę (tai mėgstami A. Čepulio žodžiai) iki ausų mus panardina jau pirmieji romano puslapiai, kuriuose aprašomas šeimos kraustymasis iš Urkuvėnų į Rūvelius, – čia šeima nusprendė nuomotis didesnį ūkį. Gyvuliai klimpsta purve, smunka vežimai, peršlapę žmonės kelia purvynan įgulusias karves, už purvinų stipinų kelia ratus ir žingsnis po žingsnio slenka pirmyn. "Vaikai, iki juosmens purvini, griuvinėjo, o sustirusios nuo šalčio rankos nebeišlaikė virbo". Tokie piešiami vaizdai, manding, pagrįstai gali kelti klausimą, ar kompiuteriniai žaidimai ir McDonaldai iš tikrųjų yra baisiausias dalykas, kuris gali ištikti vaikus.

Tačiau kelionė pasibaigia be kokių nors ypatingų pasekmių. Toliau aiškėja tai buvus vieną iš daugelio romane piešiamų kaimo buities epizodų. Iš jų tik keletas netikėtų, išradingiau suręstų, įdomesnės dramaturgijos (pavyzdžiui, dvaro keistenybės, aprašomos nuo 42 p.). Vis dėlto romano visuma daro stiprų įspūdį ir kelia klausimą, ar tikrai ta gausybė tautos šaknų rankiotojų iki šiol atkapstė visas tas šaknis ir net - ar jie tikrai iki galo sąžiningai atliko savo darbą.

Autorius deklaruoja ištikimybę realizmui. Šiais laikais tai skamba nykiai, tačiau vis dėlto metodas čia pasiteisino. A. Čepuliui rūpi vien kaimo buitis ir vidinė herojų motyvacija. Romane nėra jokių ideologijų, išankstinių nuostatų – autorius nesiekia kritikuoti papročių ar bažnyčios, nerodo gobšių ir negailestingų dvarininkų, nepiešia kaimo išminčių ar šviesuolių. Tai konstatavus belieka prisiminti, kiek įvairių didaktinių ketinimų ir "programų" turėjo kiti kaimą vaizdavę rašytojai, taip pat ir mūsų klasikai... Visą gyvenimą dirbęs inžinieriumi, A. Čepulis ir romane brėžia gryną liniją, nenukrypdamas į estetizavimą, nepasiduodamas visokių perdėjimų ar pagražinimų pagundai. Dar nuo mokyklos laikų domėjęsis literatūra, autorius sako, kad dabar, rašydamas šį savo kūrinį, jis neskaito grožinės literatūros, nes ji tiesiog "numuša" nuo autentiškos medžiagos. Detaliai pavaizduotas kaimo gyvenimas, taip pat ir žemaičių kuršėniškių tarmė, yra didžiausia knygos vertybė.

Tiesa, čia dera padaryti vieną išlygą. Romanas skirtas rašytojo motinos Viktorijos atminimui. Toks ir pagrindinės romano veikėjos vardas. A. Čepulis prisipažįsta romanu norėjęs pastatyti paminklą motinai, tačiau ši intencija knygai kaip tik pakenkė. Pagrindinė romano herojė iš esmės neturi bent kiek savitesnių bruožų, visą jos paveikslą galima apibūdinti vienu žodžiu – auka. Tokių bekraujų žmonių, kokia romane pavaizduota Viktorija, tiesiog nebūna, o vertinant paties romano požiūriu tokia herojė – rimtas jo trūkumas. A. Čepulis žada motinos paveikslui daugiau gyvumo suteikti antroje romano dalyje. Atsiskleidžiantis Viktorijos charakteris galėtų būti šios rašomos knygos veiksmo spyruoklė, tačiau, matyt, yra pavojus Viktoriją idealizuoti. Romanui tai būtų tikra nelaimė.

Taigi koks tas kaimas, pavaizduotas romane "Likimo upė"? Čepulis įtikinamai atskleidžia paprastą tiesą: kaimo gyvenimas – tai visų pirma darbas, juodas darbas be prošvaisčių, nuo aušros iki sutemų. Rašant rašinėlį brandos atestatui kaimiškųjų romanų tema, ko gero, nerekomenduotina daug samprotauti apie gniuždančią darbo įtaką žmogui. Tačiau čia galima konstatuoti, kad nuo alinančio darbo, sunkios kovos dėl būvio, amžinų nepriteklių, neretai verčiančių gyvulį vertinti labiau nei žmogų, ir patys žmonės dažnokai tiesiog sugyvulėja. Beraštis tamsus kaimas nepalieka nė mažiausios vilties bent kiek iš pilkos masės galvą iškėlusiai asmenybei, tačiau ir eilinis žmogus sutraiškomas be gailesčio. Kiekvieną smaugia ekonominės būtinybės kilpa, ir tokiom sąlygom žmogiškumas netenka vertės. Daug esam girdėję apie didžiąsias vertybes, kurias mūsų tauta paveldėjo iš kaimiškosios savo praeities, tačiau neturiu jokių argumentų, kad galėčiau paneigti A. Čepulio su puikiu išmanymu piešiamo kaimo vaizdo. Galų gale ir mes patys, nepaisant tų iš kaimo atsineštų vertybių, kažkodėl nesam jau tokie tobuli. Ar ne tiesa?

Tėvynė, žemė, motina tautinėj ideologijoj yra didžios pagarbos apgobta trijulė, o "teisinguose" poezijos posmuose vienas lygiavertis trijulės dėmuo gali lengvai pakeisti kitą. Kaime, pasak A. Čepulio, tik žemė turi nelygstamą vertę. Viktorijos motina, rodos, simbolizuoja kaimo nužmogėjimą – šykšti ir kieta moteris, Viktutę telaikanti darbiniu gyvuliu. Įdiržusiame ūkiniame gyvenime nelieka vietos ir tokiems sentimentams kaip tėvynė – ar kokie nors jausmai jai pagausins tvarte šieno, kad gyvuliai lengviau sulauktų pavasario? Jeigu ne, tai argi apie tai verta šnekėti?

Romane nėra ir meilės. Viktorija tiesiog išleidžiama už jai iki tol visai nepažįstamo vyro, ir mažiausiai čia lemia jos pačios balsas. Pirmoji naktis, kai piršlys ir svočia palydi į alkieriuką su girtu, svetimu, grubiu vyru, su kuriuo net nepersimesta žodeliu, panašesnė į išprievartavimą. Tiesą sakant, tai nepalyginamai baisiau nei išprievartavimas, po kurio dar įmanoma atsitiesti. Praėjus vestuvių nakčiai Viktorija patenka į kalėjimą, iš kurio ištrūkti nėra jokios vilties – "iki grabo lentos". Beraštis tamsus kaimas traiško jausmus, nepalieka jokios glimybės kovoti ar pasitraukti. Vienintelis šansas dvasios laisvūnui – sprukti į užjūrius, kaip tai padaro Viktorijos brolis Levanardas.

Tuo tarpu pačią Viktoriją negandos slegia vis smarkiau. Ji negali susilaukti vaiko, greičiausiai dėl ligos, kuria persirgo nuo nepakeliamo darbo vaikystėje. Tuo tarpu kaimas įsitikinęs, kad daugintis – ir ekonominė, ir zoologinė prievolė. Taip mano visi Viktorijos artimi žmonės, o visų pirma jos vyras Aleksas Stepulis. Vyras galiūnas žmoną dažnai talžo kumščiais, nors pažeminimas, psichologinis teroras, žinoma, skaudesnis. Vienas galingo kumščio smūgis į pilvą tampa lemtingas - pasirodo, Viktorija vis dėlto buvo pastojus. Ji lieka gyva, tačiau vaikų jau nebeturės. Aleksas nusprendžia žūtbūt susilaukti palikuonių, padaryti vaiką kitai moteriai – šis tiesmukas pasakymas čia geriausiai tinka. Visų pirma Alekso taikiniu tampa samdinės. A. Čepulis čia gauna progą pateikti kaimo koketavimo pavyzdžių: Aleksas patykoja samdinės, šoka iš pasalų ir bando versti ją, persigandusią, ant lovos ar ant grindų. Galų gale jis savo tikslą pasiekia – viena moteris, Elena, kurios vyras užtruko Brazilijoje, Stepulių troboje pagimdo vaiką, kuris iškart perduodamas auginti Viktorijai.

A. Čepulio vaizduojamas kaimas nesaistomas griežtesnių moralės normų. Aleksas mano padaręs vaiką vienai, paskui kitai samdinei, tačiau abu kartus paaiškėja, kad tas vaikas – ne jo... Taip pat ir sesuo Marytė Viktorijai pasigiria, kad šalia nusenusio vyro, už kurio ją išleido tėvai, turi "padėjėją". Netyčia pastojusiai merginai nueiti pas vadinamą "košerką", kaimo akušerę, ir atsikratyti nepageidaujamo nėštumo buvo gana įprastas dalykas. Santykiai tarp brolių ir seserų daugmaž apsiriboja tuo, kad vieni į kitus šnairuoja, pavydėdami tėvų skirtos dalies. Galų gale Viktorijos brolis Levanardas net apvaginėja tėvus, gniauždamas pinigus pabėgimui už Atlanto. Beje, jis romane – teigiamas herojus, artima Viktorijai siela.

Kaip jau minėta, romane lieka nesugriautas tik kaimo žmonių neįtikėtino darbštumo įvaizdis. Pati Viktorija, nors ir kokių negandų spaudžiama, verkia tik vieną kartą – kai supranta, kad nesuspės apibėgti visų ūkio darbų. Išryškinamas ir darbštumą lydintis bruožas – liguistas šykštumas, kurį prisimename dar iš J. Baltušio romanų. Naujovių baimė taip pat dažnai virsta tiesiog anekdotu – Viktorijos tėvų ūkyje vis dar kuliama spragilais, nors kitur jau įprastos kuliamosios mašinos. Įsijautusiam į A. Čepulio romaną ir jame perteiktą ekonominį kaimo gyvenimo aspektą skaitytojui netikėtai atsiveria Pirmojo pasaulinio karo baisumai. Valstiečio akimis pamatai, ką reiškia vokiečių kareivių kieme gaudomos vištos, skerdžiamos kiaulės, liepsnose pražūstantys pastatai – dešimtmečių vergišku darbu užgyventas, nuolat gailint sau ir savo artimiesiems net ir gardesnio kąsnio, sukauptas turtas.

A. Čepulio plunksna nemeluoja. Knygos puslapiuose regi žliugsintį Rūvelių ir Akmenaičių purvą, kurį brenda po sunkiu Šiaurės dangumi gimę žmonės, kalbantys autentiška tarme ir gyvenantys tikroje kaimo aplinkoje, pavaizduotoje kruopščiai ir su dideliu išmanymu.

Tiesa, gali kilti klausimas, ar vertėjo daugelį puslapių skirti kūlimo spragilu, krepšių pynimo, audimo ir kitų darbų technikos, padargų veikimo principų detaliam aprašinėjimui. Vis dėlto tai romanas, o ne etnografinė-inžinerinė brošiūra. Viktorijos ir kitų romano veikėjų ilgi samprotavimai apie gyvenimo neteisybes, Dievą, sąžinę, kaltumą ir nekaltumą taip pat nieko naujesnio neatveria ir tikrai nepriskirtini prie stipresnių knygos vietų. Įdomesnis nebent aprašomas pats pirmasis Viktorijos mėginimas nusakyti savo padėtį po tos vestuvių nakties su svetimu, nepažįstamu vyru. Ji prisimena liaudies dainų žodžius, ieškodama juose patarimo bei atsakymo į svarbiausius klausimus. Šis epizodas dar kartą primena, kad su kaimo mergina niekas niekada nekalbėjo, niekas nieko jai neaiškino, tad liaudies dainos buvo jos vienintelis sąlytis su visuotine išmintimi.

Debiutuojančio autoriaus nepatyrimą išduoda pasitaikantys pasikartojimai, trūkinėjanti pasakojimo įtampa, kūrinio epizodai verčiami vienas ant kito neretai gan chaotiškai, nestinga ir balastinių puslapių. Tačiau leidykla tikrai nesuklydo, išleisdama gyveniman šią vertingą knygą. Lietuvių literatūroje ilgai vyravo kaimo tematika, tačiau autentiškų kaimiškųjų kūrinių versmė jau senka, ir gali būti, kad "Likimo upei" teks užbaigti garbingą knygų dinastiją. Puiku, kad šios knygos sulaukėme, nes be jos nors ir tikrai turtingame paveiksle būtų likus neužtaisyta spraga.