Lietuvių žargono žodynėlis: kalbos paribiai ir užribiai

Prisileisk pilną kibirą vandens, atsisėsk vidury kambario ir pilk tą vandenį plona srovele ant grindų. Pamatysi, kad bala nedidėja griežtai apskritimu, o plečiasi laisva, neapibrėžta forma, tarsi koks pasaulio žemėlapis. Vėliau dar keisčiau – atsiranda visokie atsišakojimai, srovelės, ūseliai, kapiliarai, vanduo smelkiasi kažkur į plyšius, teka po lova, po knygų spinta, po kilimu, po grindjuostėm ir galbūt jau varva kaimynams ant galvų. Taip ir kalba – nepaliaujamai kapsi kalbos inžinieriams ant proto.

Esu televizoriaus užkerėtas. Todėl skaitau savaitės televizijos programą. „NATIONAL GEOGRAPHIC“ kanalas – „Sterblėtieji gyvūnai“... Gali būti ir tokių, žinoma, bet man įprastesni todėl ir mielesni „sterbliniai“. Gali būti ir „raguotųjų“, ir „kanopėtųjų“, ir „plunksnuotųjų“ , bet kam to reikia, nekalbant jau apie tai, kad ne visai tą patį reiškia.

„Sterblėtuosiuose“ girdžiu bendros tendencijos atgarsį kalbėti kuo įmantriau bei formaliai reikšmingiau. Taip pat žiniasklaidos redaktorių baimę nusikalsti kalbos inžinieriams. Įsigali nesveikas požiūris ir nuostata, kad kalbą reikia taisyti. Būtinai ir viską. Būtinai sakyti „tylioji kiaulė giliąją šaknį“, būtinai kirčiuoti „idėja“, „naujiena“, „varna“. Ant pastarųjų „a“...

Manau, tai reketas. Kalbos monopolizavimas. Gamtos privatizavimas. Jėgos struktūrų plitimas visuomenėje. Gana jau būtų policijos, politikų, reklamos, drabužių dizaino, blizgių žurnalų ir realybės šou.

Žodžiu, sveikinu Egidijų Zaikauską, sudariusį „Lietuvių žargono žodynėlį. Kartu jis pripažįstamas. Ačiū Dievui, žargonas yra nemirtingas.

Apie kelias smulkias klaideles, paliktas žodyne, jau rašė kiti, tačiau aš pastebėjau ir vieną siaubingą... Ne „Žalgiriui“ turkai prispardė subinę, o kaip tik atvirkščiai – „Rytui“! Bet šiaip jau Egidijus malačius.