Lietuva: korupcinė demokratija

Filosofas, poetas, eseistas Vytautas Rubavičius ne mažiau kaip dešimtmetį yra aktyvus pasaulio ir Lietuvos postmodernios erdvės stebėtojas ir tyrinėtojas, kritikas. Išleido 7 poezijos knygas. Eilėraščių parinktinė „Verstas“ („Kitos knygos“; „Vario burnos“, 2006), pelnė jam Poezijos pavasario laureato vardą, o „Akies šukė“ („Vaga“, 1991) iki šiol mena eilutę „pro dienas pro metus nebebus nebebus“. 2003 m. pasirodė „Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas“ (Kultūros, filosofijos ir meno institutas), 2010 m. – antroji mokslinė monografija „Postmodernusis kapitalizmas“ („Kitos knygos“). Dabar serijoje „Iš arčiau“ leidykla „Kitos knygos“ išleido knygą „Lietuva: korupcinė demokratija“.

Sąvoka korupcinė demokratija skamba baisokai, bet įsigilinus į kyšininkų gaudymo ir klestėjimo ypatumus Lietuvoje, tai neturėtų šokiruoti. Ir kairiesiems, ir dešiniesiems knygoje kliuvo, tai – tarsi intelektualusis trečiosios Respublikos metraštis, bandantis parodyti mums, kad dabartinė Lietuva yra nustekenta oligarchų ir autoritarinių partijų. Lietuvoje pernelyg daug neteisybės ir nužmogėjimo. Jei aukščiausia valstybės pareigūnė – Prezidentė Dalia Grybauskaitė – pareiškė, kad valstybę valdo nusikalstamos grupuotės ir oligarchai (kai kam tai pasirodė juokinga; apgailėtinas juokdarių triukas), vadinasi, mūsų šalyje kažin kas ne taip.

Savikritika – puikus vaistas, jei tik vartojamas. Knyga daug kam padės suvokti, kas yra politiniai pinigai ir kokios perspektyvos laukia Lietuvos, laukiančios vienų artimų ir kitų tolimesnių rinkimų. Pasak V. Rubavičiaus, esminis krizės aspektas – „didelio masto korupcinis valstybės išvogimas ir vaginėjimas iš visuomenės ir valstybės. Valstybės išvogimo išlaidos slegia ekonomikos pečius, todėl ekonomikos „produktas“ yra nekonkurencingas pasaulinėje rinkoje“.

Piliečiams bus įdomu paskaityti pasvarstymus, ar visi esame sekami šioje valstybėje, apie artimus Europos Sąjungos ir Rusijos santykius ir daugybę kitų dalykų. In memoriam tekstai skiriami Vytautui Pociūnui ir Gintarui Beresnevičiui. Beje, nuo mįslingos šio mokslininko mirties praėjo beveik penkeri metai, o įtikinamai taip niekas nieko ir nepaaiškino. Kaip ir apie kita ką, kas su mumis daroma šioje valstybėje.