Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava

Karaliaujanti fiziologija

„Kitos knygos“ pavaro! Ką tik išėjo lietuvių literatūros valkatos Brudoko „Pornomūza“, skirta brandaus amžiaus iškrypėliams. O dabar šviežutėle it nepanaudotas higieninis įklotas knygute galės pasimėgauti ir pasibjaurėtini tų iškrypėlių palikuonys, laužiantys mergas prišnerkštose laiptinėse, turintys savo svaigalų panteoną – „Momento“ klijus, amfą ir visokį kitokį chujamfą...

Kalbu apie jaunos, bet į literatūros olimpą kerziniais batais greitai kopiančios lenkaitės Dorotos Masłowskos romaną „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“. Kas šioje knygoje tikisi rasti tikros politikos, tegul eina na... – pasaulį ji mato „miegamųjų“ rajonų urlagano akimis. O tokiam, kaip žinoma, viskas pochuj – duokit pasimušt, pasikrušt ir apsitorčialint. Autorei be parkių sekėsi aprašinėti pasaulį nykaus verkšlenančio infantilo (groteskiškai vadinamo Stipriuoju) akimis.

Šitas infantilas ne tik nesigaudo pasaulyje, jis kaifuoja nuo suknistos reklamos, pajunta moralinius traukulius išgirdęs apie ruskius, su kuriais karas vyksta kažkur anapus jo prišniaukšto gyvenimo. Jis negali „jamti“ net mergų, besitrinančių aplinkui ir kartais pavemiančių akmenimis – ši p. 64–66 esanti scena yra viena geresnių knygoje. Apsilažalinama absoliučiai ir be kompromisų. Tokia, blt, realybė.

Ši knyga – tai paminklas daugiabučių monstrų išperoms – tiems, kurie gyvena tobulai neįdomų ir sušiktą gyvenimą. Naujajai darbo ir bezpredielo klasei – Naujininkams, Kalvarijoms, Krasnūchai. Tiems, kuriems pasaulis mažas it adatos skylutė. Beviltiškai visuomenės daliai, vemiančiai tulžim (ir akmenimis), besisvaiginančiai per TV lūženas rodomais realybės šou ar serialais. Noras ištrūkti iš to pasmerktos realybės geto užsiraukia, užsiraukia ir pati degradavusi erdvė – ji sudega, pranyksta po žeme, gyventojai randa prieglobstį kalėjimuose arba išsižudo avarijose. Viskas eina na...

Na, bet socialinė tematika ir yra knygos ašis. Autorė – bręstanti maištininkė, „padėjusi“ ant politiškai korektiškų marazmų, ant paskutinių PK lygio pasvaičiojimų apie tyrą meilę ir šieno gėles – ant mūsuose įprastos sterilios bevertės nepoezijos.

Ne, D. Masłowska nebijo kritikuoti propagandos, fobijų, nebijo deklaruoti savo politinių pažiūrų. „Iš televizijos ekranų ir radijo nuolatos plaukia dirbtinis minčių srautas, o žmonės, norėdami to ar nenorėdami, deginasi jame iki pamėlynavimo, perima tuos protezus, liaujasi patys galvoti, pradeda kartoti. Tai tam tikras hipnozės, kodavimo būdas. Mano pokalbiai su skaitytojais dažnai būna tokie: „Liuks knyga, bet tiek daug žiniasklaidos triukšmo apie ją.“ Arba: „Skaičiau tavo knygą, bet turbūt jau taip gerai tai ji nebuvo parduota, ką?“ Nėra jokių apmąstymų, diskusijų, yra įkaltos klišės.“ Taip kalba ji savo interviu, neseniai išverstame „Bernardinų“ portale. Šita knyga gerai atrodo šiandien tame Lioleko ir Boleko ūbiškai valdomame krašte, kur visokie ožislovai peza apie vienos imperijos grėsmes, nematydami, kad jau seniausiai dvesia kitoje, kurioje mus vėl nori urmu atvesti į tikrąjį kelią – rinkitės moralinį, o ne oralinį seksą!

D. Masłowska varo sąmonės srautą, ji tarsi repuoja. Tą autentišką kalbą, skirtą mūsiškiams laiptinių ir sporto aikštelių ufonautams, Vytas Dekšnys išvertė visai neblogai. Žinoma, tame liguistame Stipriojo monologe kartais tiek patetikos, kad nors apsivemk, o skaitant tą vietą, kur vemiama akmenimis, supykina net negėrus...

Ir dar. Magda, Andžela bei kiti vardai man priminė naktis, kada sėdėdavau tokioj vieno dainuojančio latro atidarytoj skylėj – „Psichbaryje“ ir stebėdavau sultingas jaunas mergšes – tokias panašias į stotines, tokias atviras ir be parkių... kad nors imk ir prasižiok apie lietuvių ir rusų karą po trispalve žalia, geltona ir raudona rastamanų vėliava.