Lašantis ruduo

„Lašantis ruduo“ – tai jau trečioji poetės eilėraščių knyga (ankstesnės - „Vakaro žuvys“, 2001, „Banalu“, 2004).

Antroji jos knyga „Banalu“ buvo pristatoma taip: „Jautri jos „smulkioji poezija“ žvelgia į kasdienybę neakindama dramatiškumu, intelektualiom įžvalgom ar žėrinčia poetika. Autorė pasitiki jausmais ir kalba, ši be regimų pastangų, neskubriai apeina daiktus, lengvai, beveik neliesdama braukšteli per juos, pašnekina... Vitkutės eilėraščiai primena vėjo vamzdelius virš durų: kartą, kitą jaukiai skimbtels ir nurims“.

Rodos, šitokią atsargią, labai subtilią poetiką Vitkutė išlaiko ir naujoje eilėraščių knygoje: „Ant tavo lūpų kampučio - / šokolado drožlelė./ Paliečiu atsargiai – visa erdvė suvirpa/ nuo netikėto/ rankos judesio“ (p. 17). Eilėraščiai neretai primena haiku poetiką – tekstai mažakalbiai, tykūs, o erdvė tarp žodžių ir tylos išsidriekia ligi begalybės... Visa ši poezija – atsargus prisilietimas prie pasaulio.

Knyga kupina rudens ženklų – čia ir melancholija, liūdesys ir kur kas „žemiškesni“ dalykai – vijokliai, supuvę lapai, žolynai, pelkės, žuvų pelekai... Visa tai tiesiogiai atspindi ir lyrinio subjekto jausenas – čia šmėkšteli nelaimingos, tragiškos meilės „istorijos“, begalinis mylimojo ilgesys, laukimas, mirties nuojautos ar netektis: „Laikiau tave apkabinus/ taip stipriai,/ kad išslydo pasaulis/ man iš delnų.// Nebemoku šokti, / gerti vyno,/ žiūrėti į saulėtekį,/ pereiti gatvę... / Tarsi raudonas/ šviesoforo signalas/ būtų sugedęs/ per amžius.// Kitoje gatvės pusėje/ Tu laikai apkabinęs/ mažą mergytę...“ (p. 39). Tačiau knyga kupina ir jautrių meilės išgyvenimų, svaigulio, tykių prisilietimų ir glamonių jautrumo. Tai tikrų tikriausia lyrika, bet ne saldi, o subtilumu dvelkianti. Dabar tokius tekstus vis rečiau ir rečiau tenka skaityti.

Tai veik miniatiūros, kuriose girdėti lašančio rudens garsas. Ir ne tik – rudens lašėjimas tampa ir lyrinio subjekto (iš)gyvenimo keliu...

Kaip taikliai knygos pabaigoje rašo poetas Vladas Braziūnas: „Su tokiais eilėraščiais, panirus skaidrion, ilgesingon, subtilion, kvapnion jų melancholijon, - lyg jaukiau gyventi, lengviau ištverti kiekvienam savo lašantį, smelkiantį rudenį...“