Laisvės šiokiadienis

Publicistikos ir eseistikos knygelę daugiausia sudaro įvairiais laikotarpiais rašyti ir „Šiaurės Atėnuose“ publikuoti tekstai. Tiesą pasakius, ketvirtame viršelyje paskelbtas autoriaus „tikėjimas Vakarų vertybių prasmingumu“ skamba gana abstrakčiai. Čia daugiau samprotaujama ne apie įprastą Rytų ir Vakarų sandūrą, o apskritai apie priešpriešą tarp sovietinės Lietuvos ir atsivėrusio plataus pasaulio, kuriame, beje, Europa toli gražu nėra „bamba“. Pagarba Vakarams šiuo atveju –­ labiau teorinė, išpuoselėta ilgų diskusijų. „Laisvosios Europos radijo“ žurnalisto, gyvenusio net ne visai Vakaruose, o netolimoje Čekijoje, dienoraščių pobūdžio tekstai padeda iš tolo pažvelgti į lietuvių intelektualinio elito mąstyseną ir ją įvertinti platesniame kontekste. Palyginti mūsų lūkesčius ir diskusijas kad ir su Čekijoje tolydžiai vykstančiais procesais, kad pamatytume, jog iš mūsų statomų minties labirintų įmanomos ir kitokios išeitys.

Autorius tarsi skatina pakelti akis nuo provincijos laikraščių gvildenamos siauro masto problematikos ir apsižvalgyti aplinkui, kritiškai pažvelgti į tai, kas mūsų laukia, ir per daug nesitikėti iš ateities, siejamos su istoriniu stojimu į ES (rašant daugumą šių tekstų, tam įvykiui buvo dar tik rengiamasi). Nesidrovi ir pakritikuoti tautiečių: „Deja, atrodo, kad lietuviai spaudoje ir televizijoje humorą yra palaidoję, – vyrauja nelinksmas žvengimas, išliejant pagiežą ant valdžios (...). Mat lietuvių akyse kiekvienas valdžios žmogus yra a priori prakeiktas, turi kaltės prezumpciją.“ (p. 55) Jam pačiam toks piktas sarkazmas nebūdingas: straipsnių tonas dažnai santūrus, nors pakankamai ironiškas. Pasakotojas blaiviu, racionaliu žvilgsniu, be pavydo aprėpia ir artimiausių kaimynių Latvijos ir Estijos patirtį, ir Rusijos paliktą kultūrinį paveldą, kartais nuklysdamas į išsvajotas Skandinavijos šalis, kurios jam yra pavyzdys. Kai kurie tekstai, kaip „Pašnekesiai Prahos vakarais“, pasakoja itin asmeninę patirtį, kai kuriuose („Apie dvi Lietuvas“) gilinamasi į politines peripetijas, samprotaujama apie meno, literatūros kūrinius, masinės kultūros reiškinius. Straipsnių kalba atrodo netobula dėl sudėtingos sintaksės – dažnas sakinys pertraukiamas skliaustuose išsakoma abejone ar asmeninio pobūdžio pastaba, tai trukdo susikaupti. Vis dėlto autoriui pavyksta išlaikyti tam tikrą atstumą nuo pasakojimo objekto, o humorą išreikšti subtiliai. Gal kiek ir per sausi tekstai vis tiek yra įdomūs, o svarbiausia –­ nuoširdūs: tai labai svarbu gerai publicistikai.