Laiškai Lucilijui

Retą antikinį kūrinį šiandien sutiksi knygyne naujai išleistą, dailiu viršeliu, „greitai įskaitomu“ šriftu ir iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiriantį nuo naujųjų romanų. Ir vis tik Senekos neįmanoma sumaišyti su jokiu kitu rašytoju ar filosofu, o „Laiškai Lucilijui“ savo išmintimi, patarimais ir stiliumi pralenkia net ir geriausių rašytojų knygas. Ši knyga tai Senekos laiškai, rašyti jo laikmečiu gyvenusiam asmeniui Lucilijui. Šios knygos neįveiksi per dieną, o jei ir pasistengtum, galvoje liktų nuostabiausių minčių kratinys. Todėl knyga mėgavausi ilgai. Užtenka per dieną kelis laiškus perskaityti ir galvoje apsilanko daugybė minčių. Visų pirma skaitytoją sužavi stilius - patrauklus, nepasenęs, aiškiai išdėstytos lakoniškos ir skvarbios mintys, tinkami žodžiai. Rodos, jog kūrinys būtų šiuolaikinio filosofo rašytas. Vertybės, kurios ir šiandien yra branginamos knygoje iškeliamos, aprašomos pačiais gražiausiais sakiniais, kuriuos norisi įsiminti, perskaityti dar ir dar kartą.

Man buvo pačios gražiausios jo mintys apie draugystę. Senekos manymu, draugą reikia rinktis atidžiai, reikia įžvelgti jo sielą ir tik po ilgesnio laiko galima juo pasitikėti. Kas ir bebūtų, jei mes pasitikėtume kiekvienu pasitaikiusiu žmogumi. Mes nežinotume, ar jis gali mus išduoti, taip pat ar gali mums padėti. Tačiau pasirinkus draugą, mes juo turime pilnai pasitikėti, atskleisti jam visas paslaptis.

Įdomios Senekos mintys apie turtą. Jis neliepia jo atsisakyti, išsižadėti, tačiau moko gyventi neprisirišus prie jo. Teigia, kad turtas yra laikinas dalykas. Pinigai, kaip juo gavai, taip pat gali ir netekti, o po to skaudžiai kentėti. Todėl geriausia gyventi jo nesureikšminant.

Seneka buvo pirmasis antikiniais laikais prabilęs apie vergovę iš blogosios pusės. Kadangi jis pats gyveno labai turtingai ir turėjo daugybę vergų, šiandien susilaukia už tai nemažai priekaištų. Bet ar negali žmogus, būdamas turtingas ir turintis vergų, atvirai prabilti, kad vergovė žemina individą, laisvą žmogų paverčia daiktu.

Drąsios mintys apie senatvę ir mirtį skatina nieko nebijoti. Ir verčia susimąstyti, kad žmogus tikrai per daug laiko gaišta kvailai baimindamasis dėl vieno ar kito dalyko. Švaisto savo brangų laiką ( kuris, beje, ir yra pati didžiausia vertybė) bijodamas ateities, senatvės, mirties ar kokių nors dar menkesnių dalykų. Seneka, kas būdinga ir visiems stoikams, tvirtai teigia, kad nereikia bijoti mirties, bet nereikia jos ir laukti. Ji ateis. Gal netikėtai, gal lauktai. Bet vis vien anksčiau ar vėliau aplankys kiekvieną, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinės padėties. I nežiūrės, ar tu jos bijai... Ji tiesiog ateis.

Laiškams, kaip ir visai stoikų filosofijai būdingas kosmopolitiškumas. Seneka garsiai pareiškia „nesu gimęs tik vienam kampeliui, mano tėvynė – visas pasaulis“.

Reikėtų paminėti Senekos nuolat Lucilijui peršamą idėją, kad šis būtinai turi išsirinkti žmogų, į kurį turėtų ir galėtų lygiuotis, kuriuo žavėtųsi ir kurį sektų. Ir kad tuomet gyventų taip, lyg tas žmogus nuolat jį stebėtų ir vaizdžiai priduria, kad „...tik liniuotė gali ištiesinti kreivą liniją“.

Ir dar daugybė nepakartojamų minčių apie vienatvę, ydas, valdžią, vergovę, laimę, laiką, draugystę ir kt. Tai knyga, kurią derėtų perskaityti kiekvienam. Lėtai. Įsigilinant į kiekvieno žodžio prasmę, į kiekvieno sakinio gilumą, į kiekvienos minties aktualumą. Ši knyga tikrai paskatins būti kitokiu, geresniu, tauresniu, kilnesniu, draugiškesniu, taupyti savo brangų laiką ir gyventi taip, kad kelio pabaigoje galėtum ištarti, jog tu tikrai gyvenai.