Laiškai. Amžininkų atsiminimai

Pirmąją Unės Babickaitės-Graičiūnienės (Unė Baye, 1897-1961) knygą „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“ išleido leidykla „Scena'' (2001). Jos didžiąją dalį sudaro dienoraštis, nors teapima ketverius gyvenimo metus (1928-1931). Šiek tiek beletrizuoti atsiminimai parašyti jau gyvenimo pabaigoje (po 1955), jų apimtis nedidelė (per 70 p.). Laiškų tilpo nedaug. Knygą kiek papildo keli pagalbiniai skyriai (apie dienoraštį, apie sceninę veiklą, straipsniai ir kt).

Ši antroji, dabar leidžiama knyga apie Unę Babickaitę pasakos mažiau kaip apie aktorę, daugiau kaip apie žmogų. Ji kalbės laiškais ir amžininkų atsiminimais. Laiškų parašymo aplinkybes išsamiau suprasti padės toliau pateikiamos žinios apie aktorės gyvenimą.

Gimusi Laukminiškiuose netoli Kupiškio, vaidinti ir deklamuoti Uršulė pradėjo dar pradžios mokykloje ir kaimo vakarėliuose. Paskui „daraktoriavo“. Nuo 1913 m. mokytojavo ir dirbo medicinos seserimi Petrograde, mokėsi Imperatoriškojoje konservatorijoje, Pollako dramos ir operos kursuose, vaidino lietuvių renginiuose.

1918-1919 m. Kaune dirbo Dainos bei scenos draugijoje. 1919 m. išvyko į Ameriką, lietuvių kolonijose organizavo dramos kursus, 1923-1924 m. Unė Baye vardu vaidino keliuose (tuomet dar begarsiuose) kino filmuose, vėliau amerikiečių teatruose Čikagoje, Vašingtone, Niujorke.

1924 m. ištekėjo už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. 1917-1919 m. jis tarnavo JAV kariuomenėje, dalyvavo mūšiuose Prancūzijoje, o grįžęs dirbo tekintoju, normuotoju, ekonomistu. Po studijų Armoro technologijos institute Čikagoje gavo mašinų technologijos bakalauro laipsnį. Darbavosi daugelyje Čikagos, Milvokio, Niujorko firmų vadybos patarėju, bet domėjosi ir humanitariniais dalykais – galėjo tapti aktoriumi, baleto šokėju, kino prodiuseriu. Buvo ir karo aviacijos karininkas – kas vasarą atlikdavo skraidymo pratybas. Šeimos gyvenimas ėjo neįprastai. Nuolat darbuodamiesi skirtinguose miestuose, kartais retokai tesusitikdami, bendravo laiškais. Šimtai laiškų, rašytų ir kas savaitę, ir net kasdien, paliko daug žinių apie šį klajoklišką laikotarpį. Nuotolis teikė dvasinės įtampos abiejų veiklai, kuria siekta susikurti tvirtesnį ekonominį pamatą, keltis į Lietuvą ir dirbti savo kraštui. V. A. Graičiūnas (1924 m.): „Potam, tarpe 40 metų ir mirties, galėsim pašvęst gyvenimą pasidalindami mokslu su mūsų lietuviais [...] ir gal pakelsim kiek Lietuvos galvą tautų tarpe“. Ši jėgų ir polinkių sąjunga nebuvo tik santuoka. Kaip rašo pati Unė dienoraštyje: „...tai nebuvo ištekėjimas. Tai buvo susivienijimas dviejų baisiai ištroškusių grožio, tobulo grožio šioj grubioj žemėj - sielų!“ Jis nulėmė abiejų tolimesnio gyvenimo būdą, o gal ir likimą.

Po 1926-1927 m. mėginimo įsidarbinti Kaune Graičiūnas persimetė į Vakarų Europą, darbavosi vadybos konsultantu Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, 1933 m. paskelbė vadybos teorijos darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“. Atsiranda šiek tiek turto. Graičiūnai Paryžiuje įsirengia namą, Šveicarijoje (Stein am Rhein) įsigyja vilą. Būdama finansiškai nepriklausoma (remiama vyro) Unė Londone įkūrė studiją „Naujasis rusų teatras“, o netrukus – anglų-amerikiečių trupę, kuri su gastrolėmis vaidino Paryžiuje (teatruose Albert I, Femina, Studio des Champs Elysees). Ji bendravo su daugeliu teatralų, dailininkų, diplomatų, su įvairių kultūros sričių žmonėmis, rinko eksponatus būsimam Teatro muziejui Lietuvoje.

Tačiau 1931-uosius jau reikia laikyti paskutiniais palyginti laimingais gyvenimo ir veiklos metais. Sykį netikėtai jai iš burnos pasipylė kraujas. 1931-1935 m. kupini nelaimių ir netikėtų smūgių: atsinaujina akių liga. Du auto įvykiai, kelios operacijos. Sirgdama skaito „Šventųjų gyvenimus“, prisimena vaikystę, jaunystę ir skaudžiai susimąsto, nebematydama prasmės toliau šitaip gyventi. Bodisi dengiančiais pečius brangiais drabužiais, metafiziškai ima baisėtis ištaiginga, aprūpinta ir garbėtroškos persunkta būtimi. Aplanko Asyžių. Sukrėsta proto liga susirgusio poeto Konstantino Balmonto žodžių, ieško ramybės Italijoje. Ketina stoti į vienuolyną. Pranciškonų vienuolyno viršininkas tėvas Mariani Gaili stoti į vienuolyną draudžia. Grafas Dino Spetia di Radione su žmona Marija nusiveža ją į savo senolių pilį, kur vienuolis, išklausęs viso gyvenimo išpažinties, įrašo Unę į Tretininkių ordiną ir apjuosia šv. Pranciškaus virve. Paskui – audiencija pas popiežių.

Prelatas Aleksandras Dambrauskas savo laiškuose logiškai ir įtaigiai sukritikuoja ketinimą tapti vienuole. Paveikta blaivių argumentų, Unė atgauna dvasios pusiausvyrą ir neužsidaro vienuolyne. Bet toliau – iki pat mirties – gyvena ir elgiasi lyg būtų vienuolė: atiduoda jėgas kitų labui.

Pamažu artėja abiejų keturiasdešimtmetis. Pasaulinė ekonomikos krizė pagreitina sprendimą keltis į Lietuvą. Šeimą slegia skolos. Išyra ketinimai su Fiodoru Komisarževskiu steigti repertuarinį teatrą, su Nikolajumi Jevreinovu organizuoti gastroles į Lietuvą. 1935 m. Vytautas Andrius jau dirba Lietuvoje. Unė, grumdamasi su ligomis ir negaliomis, iki metų pabaigos baigia likviduoti šeimos nuosavybes ir 1936 m. keliasi į Lietuvą.

Taip baigiasi pirmoji gyvenimo pusė. Ateina antroji - „tarp 40 metų ir mirties“ - jėgas ir patirtį atiduoti savo kraštui. Ir toliau jie gyvena po teatro ženklu, Unė tikisi atsigauti nuo skaudžių lemties smūgių ir veikti pagal ankstesnį devizą „Grožis – tai mano gyvenimo Alfa ir Omega“. Norėtų Kaune steigti teatro studiją, gal net dirbti Valstybės teatre, bet dėl pairusios sveikatos ir intrigų atmosferos tarp teatralų turi pasitenkinti vadovavimu Šaulių sąjungos teatrui (1936-1939). Paskelbia savo kūrybinį credo - „Meno aukštybių siekiantiems“.

Vytautas Andrius dirba, tačiau mažoje šalyje neranda erdvės , savo veiklai. Priešokiais dar lankosi Čikagoje, Olandijoje. Išsvajotoji tėvynė gerokai nuvilia. Kaunas – ne Paryžius ar Londonas, nedaug su kuo galima kūrybiškai bendrauti. Šalia pakylėtos dvasinės aplinkos atsiveria realybė, kur jėgas čiulpia nesibaigiantys buities rūpesčiai, ieškoma ne grožio, o tik savo naudos, nesilaikoma žodžio, šmeižiama. Užgriūva okupacijos, kyla grėsmė laisvei ir net gyvasčiai. Bet Graičiūnai tebesilaiko moralinio įsipareigojimo daryti gera žmonėms, nuolat veikti savo kraštui. Vytautas Andrius už menką atlyginimą dirba neskaičiuodamas valandų, visur nuoširdžiai teikia patirtį ir žinias. Kauno universitete jis išugdė ištisą vadybininkų kartą. Unė globojo brolio Vytauto vaikus, rūpinosi Paryžiuje sergančiu poetu Balmontu, slaugė mirties patale prelatą Dambrauską, šelpė susirgusį džiova skulptorių Vytautą Košubą. Po karo, net grįžusi iš Gulago, rūpinosi Panevėžyje vargstančiu ir mirštančiu leksikografu Antanu Lėliu. Sunku ir suskaičiuoti, kiek yra likusių giminių ir bičiulių laiškų, kur dėkojama už įvairią pagalbą, paramą, paguodos žodžius.

Nuo 1940 m. Lietuvos laivas ėmė skęsti, į gelmę traukdamas ir Graičiūnų šeimą. Nusivylę pirma pažintimi su gyvenimo realybe jie dar būtų galėję pasitraukti, bet liko tėvynėje ir sudėjo gyvybes ant jos kančių aukuro.

Visa antroji jų gyvenimo dalis (nuo pat grįžimo į Lietuvą) virto Lietuvos gyvenimo dalimi. Jų gyvenimas po teatro ženklu iš tikrųjų tapo teatru, kurio scena – visa Lietuva. Tai jų „Paskutinysis teatras“, o jie – gyvi aktoriai, nebe vaidinantys, bet išgyvenantys savo Tragedijos vaidmenis. Šaulių sąjungos teatras – Tragedijos prologas. Toliau kiti veiksmai: okupacijos, pokario metai ir paskutinis veiksmas - epilogas (1951-1961): areštas, lageriai, abiejų mirtis ir kapai - per tūkstančius mylių vienas nuo kito (daugiau žinių apie tai - knygos „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“ skyriuje „Unės Baye tragedija“). Apie Unės ir Vytauto A. Graičiūnų žūtį jau nemaža paskelbta dokumentų, laiškų, parašyta atsiminimų. Vis dėlto jų gyvenimo pabaigą tebegaubia migla, kurią praskleisti galėtų tik paviešinti slaptieji archyvai.

Antrosios Unės Babickaitės knygos „Laiškai. Amžininkų atsiminimai“ didžiąją dalį sudaro laiškai. Liko šimtai laiškų, rašytų nuo 1913 iki 1961 m. - lietuviškai, angliškai, prancūziškai, rusiškai –autentiškai paliudijančių jos biografiją, mąstymą, asmenybės raišką, rodančių plačius, ypač kultūrinius interesus, santykius su įvairiais žmonėmis. Laiškai (jos ir jai) pasakoja ir apie jų gavėjus. Žinoma, daugelis laiškų mūsų nepasiekė, kiti liko pas gavėjus (kai kurių išliko juodraščiai). Yra laiškų su Gulago atsiminimų intarpais. Atsisakyta nemažo pluošto grynai asmeninių ar buitinių laiškų.