Kvėpavimas į marmurą

Laura Sintija Černiauskaitė įtempia siaurą aštrią jausmų stygą; kai styga tokia, reikia saugoti pirštelius, kad nesusipjaustytum. Pagrindinė herojė Izabelė, regis, užsimoja sugroti kūrinį - o čia jau žaidimas su liepsna. Kraujo bus.

Puškų vienkiemyje gyvena du nepraktiškų profesijų žmonės su ligotu sūneliu. Vyras, Liudas, nuo moters tolsta ne tik mašina į miestą. Ne pagal amžių protingas vaikas, Gailius, savo per greitai pabaigon lekiantį gyvenimą fiksuoja rašydamas Tragikomiškus kasdienybės apmąstymus.

Sudėtingumo jau pakaktų, o moteris, Izabelė, įsigeidžia iš vaikų namų pasiimti globotinį. Kokia miela mergytė gal ir įneštų į namus šviesos ir optimizmo, bet per slenkstį lipa atšiaurus berniūkštis Ilja žvėriuko akimis. Puslapiuose praslysta užuomina, kad Ilja galįs būti vaikų namuose dirbančios Izabelės draugės Beatričės ir Liudo išdavystės vaisius.

Izabelės jausmingumas kraštutinis: vidiniai potyriai plėšo kūno luobą ir virsta fiziniais (Izabelė susiima už kaklo, nes jai taip veržia, taip veržia, tarsi kas stovėtų už nugaros ir trauktų už auksinės grandinėlės), mažai trūksta, kad įgautų kūnus ir pradėtų levituoti šalia savininkės. Herojų emocijos sudėtingos, daugiabriaunės, persipinančios. Ir už tai, mano galva,  derėtų pagirti romano autorę.

Ką daro moteris, stovėdama pas draugę, išdavusią su jos sutuoktiniu? Kimba į plaukus? O ne, ji stovi ir žiūri: Žvilgsniu įsisiurbia į Beatričės sėdmenis ir staiga pajunta skausmingą geismą, sumišusį su neapykanta toms į juodą elastaną įkimštoms skiltelėms, geismą išduotos moters, kuri, siekdama save pakankinti, trokšta patirti savo vyro malonumą.

Keista, netikėta. Autorė veda siužetą ta emocijų stygele kaip lyno akrobatą, ir tu, skaitytojau, spoksai susidomėjęs, mat rašytoja puikiai žongliruoja žodžiais, sakiniais, jų kuriama nuotaika. O viskas prasidėjo nuo žmogžudžio pirmame skyriuje kaip kūnelio lyno pradžioje. Kabliukas. Viskas prasidėjo nuo vidurio, ir baigus knygą norisi grįžti prie pradžios, mat dabar žinai šiek tiek daugiau.