Kitas Elenos gyvenimas

Slapyvardžiu kukliai prisidengusi jauna autorė akivaizdžiai perkelia į nedidelį romaną savo pačios patirtį. Nebūtina spėlioti, ar šis yra autobiografinis, ar biografinis – pasakojama nuoširdžiu, nors ir kiek pakylėtu tonu, –­ kad patikėtum, jog tik nedaug čia pagražinta. Žinoma, gal ir nelabai originalu, kad knygos veikėja yra jauna menininkė, nes apie menininkus pastaruoju metu Lietuvoje rašoma išties nemažai. Matyt, nelengva įsivaizduoti kitokių polinkių žmogų, išgyvenantį taip subtiliai ir giliai, kaip norisi autoriui. Tačiau pasakotoja tikrai gerai išmano tą darbą, kuris iš tikrųjų – ne tik dūsavimas žiūrint į gražius saulėlydžius, bet ir įtemptas juslių lavinimas. Būtent dėl neslepiamo jusliškumo, fizinio lygmens išgyvenimų tekstas atrodo ir tikroviškas, ir šiek tiek groteskiškas, ir nepanašus į tradicinius „moterų romanus“. Šį kartą neapsiribojama meilės paieškomis ir romantiškų akimirkų aprašymu: pastarieji nueina į antrą planą, taigi idilės nesulauki. Nes ir gyvenime ji, tiesą sakant, retai pasitaiko.

O įvyksta kai kas, ką žmogaus protas ne visada gali aprėpti, – mirtis. Ir visas veiksmas, besirutuliojantis tarsi atbuline eiga, – iš dabarties į praeitį, o vėliau atgal –­ sukasi aplink šią mįslingą, kartu ir labai skaudžią temą. Jaunai, iš pažiūros nerūpestingai, visų globojamai tapytojai ji pasirodo per daug rimta ir baisi, kad galėtų susitaikyti. Elena, pripratusi prie šelmiškos draugės kompanijos, estetiškų pramogų, skoningos aplinkos, nesunkiai pavergusi patinkančio vyro širdį, galiausiai suvokia, kad prarado kai ką labai svarbaus. Išgirdusi apie vyro neištikimybę, ji išdidžiai ir oriai iškeliauja į tolimą šalį, kad vienatvėje išgyventų, išrašytų, ištapytų savo skausmą. Elena nežino, kad nuo savęs nepabėgsi, kad grožis ir malonumai nenustelbs intuityvaus nerimo. Ir galiausiai sužino, kad tas įvykis nebuvo pats tragiškiausias jos gyvenime. Kad būna ir baisesnių, ir absurdiškesnių, su jais reikia susitaikyti, pamiršus šaltos, santūrios, visų lepinamos princesės žaidimus.

Žinoma, galima ieškoti ir trūkumų – veikėjos paveikslui kartais trūksta ventisumo. Ir užsienio kelionių aprašymai spindi nepriekaištingu grožiu. Tačiau svarbiausia, kad autorė galiausiai nepasidavė idealizavimui, moralizavimui, kad net apie kontroversiškus dalykus sugeba papasakoti atvirai, nieko neslėpdama, neišsisukinėdama. Gal jos išgyvenimai ir kiek egzaltuoti, užtat romanas – tikrai įtikinamesnis ir gyvesnis nei kitos pastaruoju metu skaitytos lietuvių prozininkių knygos apie menininkes (-us).