Kelyje

Šita knyga veža. Rašau šį žodį be kabučių, nes noriu pavartoti jį tiesiogine prasme, nepaisant to, jog kasdienėje kalboje jam įprasta suteikti perkeltinę prasmę. Kuomet sakome: „Šita muzika mane „veža“ ar „šitas filmas mane „veža“ greičiausiai mažai kas gilinamės į tai, ką sakom. O perskaičius „Kelyje“ viskas pasidaro daug aiškiau ir suprantamiau. Juk Dinas Moriartis, apie kurį ir sukasi pasakojimas, įžvelgia važiavime automobiliu skersai visą šalį savo gyvenimo prasmę. Tas jį ir suveda su kitais žmonėmis, pavyzdžiui pasakotojo vaidmenį atliekančiu Selu Peredaisu, kuris šia tema yra pasakęs: „Kai į Niujorką ateina pavasaris, negaliu atsispirti žemės šauksmui, kuris dvelkia nuo upės iš Niū Džersio; turiu keliauti.“ Galima sakyti, jog jiems tai atstoja religiją. Taip, kaip musulmonų pareiga yra aplankyti Meką, taip jie jaučia nenumaldomą norą ištyrinėti Ameriką ir jos žmones. Taigi knygos veiksmas vyksta daugybėje Amerikos valstijų bei miestų: nuo rytų (Niujorkas) iki vakarų (San Franciskas, Los Andželas) bei pietuose esančios Meksikos. Net jei ir nesate itin gerai susipažinę su geografija, galima į rankas paimti žemėlapį ir sekti veikėjų keliones šitaip. Tai irgi suteikia papildomo įdomumo bei leidžia labiau įsijausti į tai, kas vyksta.

O veiksmo knygoje išties yra daug. Keičiasi ne tik vietovės, bet ir žmonės, veikla. Nors jų pasirinktas pašėlęs ir klajokliškas gyvenimo būdas ir dominuoja, nori nenori tam reikia pinigų, o šie yra uždirbami. Argi negalėjo jie užsiimti vagystėmis? Juk Dinas jau buvo pakliuvęs į kalėjimą ir ganėtinai mėgdavo „pasiskolinti“ pirmą pasitaikiusią mašiną, kai tik to prireikdavo. Tačiau pavadinti jų vagimis ar kito tipo nusikaltėliais negalima. Šiuo atveju Dinas vaizduojamas kaip vaikas, kuris tiesiog negalvoja apie tokius „nesvarbius ir laikinus“ dalykus, kaip privati nuosavybė.

Turbūt dar keistesnis atrodo požiūris į kitus žmones. Anksčiau ar vėliau krenta į akis tai, jog ryškūs personažai čia vien vyriškos lyties. Veikėjų moterų čia taipogi yra, tačiau pasigedau ryškesnio jų pasaulio vaizdavimo, knygoje jis labai paviršutiniškas, nes susidaro įspūdis, jog jos tik bando pažaboti vyrus, pririšti prie savęs ar namų arba, kitu atveju, moterys – tik kaip žaisliukai, su kuriais galima smagiai praleisti laiką („Susičiupome dvi mergaites: dailią šviesiaplaukę ir storą tamsiaplaukę. Jos buvo nešnekios ir paniurusios, bet mes norėjome užlaužt jas.“). Kita vertus moterų charakterių trūkumą tikrai užpildo Dino asmenybė. Be abejo, jam visai tiktų maniakinio sindromo diagnozė: hiperaktyvumas, perdėtas optimizmas, nesirūpinimas savo išvaizda ir pan. Tačiau iš visko galima pasimokyti, man imponavo jo atvirumas pasauliui ir gyvenimui, kasdienis stebėjimasis, jog atrandi ką nors naujo.

Be keliavimo ir „mergaičių“, dar vienas labai svarbus dalykas Dinui yra muzika, tiksliau džiazas. Visoje knygoje dažnai minimos įvairių muzikantų pavardės, tai galų gale mane paskatino pasitelkus į pagalbą internetą šiek tiek geriau susipažinti su šiuo muzikos žanru. Buvo įdomu, kodėl Dinas taip alpsta nuo šios muzikos.

Apibendrinant galima pasakyti, jog ši knyga atskleidžia ne tik gyvenimo kelyje, bet, apskritai, aktyvaus gyvenimo esmę. Dinas dažnai kalbėdavo, jog žino, kas yra laikas, žino kitas gyvenimo tiesas, tik jos taip ir liko daugtaškiuose. Žodžiais jis tų tiesų neišreiškė, bet jomis gyveno. Tačiau nemanau, jog tai sudaro kokias nors paslaptis. Juk tokio gyvenimo būdo esmė ir yra ne „malti liežuviais“, o tiesiog veikti.