Karnos kraitis

Turinys: į Reinsnesą grįžta Benjaminas su dukra Karna ant rankų. Grįžta ir Dina. Atvyksta Benjamino sužadėtinė Ana. Benjaminas susituokia su Ana, Hana išteka už Olaiseno. Dina įsitraukia į verslą ir nukonkuruoja Olaiseną – atperka iš jo laivų statyklą. Sudėtingai tarp veikėjų pinasi tarpusavio meilės santykiai, nuvilnija neapykantos šuorai. Užsidega Reinsnesas, žūva Dina ir Hana, Karnai lieka didelis močiutės Dinos palikimas.

Prie trečiosios knygos dalies prisiglaudžiau tarsi prie savo mylimosios ir knygą skaičiau pasigardžiuodamas. Su jau pažįstamais knygos veikėjais, skaitydamas, gyvenau kartu ir pergyvenau dėl jų. Galėjau skaityti visą naktį. Net akys paskausdavo. Man knygos herojai nebeatrodė kuom nors išskirtiniai (atšiaurūs, nesuvokiami ir t.t.), tapo tikrais ir gerais žmonėmis, kurie, žinoma su tam tikrais niuansais, gali gyventi šalia mūsų, su mumis.

Trečiojoje knygoje vėl į vieną pinasi Dinos, Anderso, Benjamino, Anos, Hanos, Karnos ir kitų likimai, bet sunkiausius išgyvenimus patiria Dina, Andersas, Hana, Benjaminas, Ana ir Karna.

Kaip ir įtariau skaitydamas pirmą knygą – Dinos charakteris dar labiau nuskaidrėjo. Jis tapo tarsi parafrazuotu (žinoma ne be trūkumų – jų neturi tik Dievas) tiesos ir žmogiško tvirtumo simboliu, į kurį skrendant „treška daugelio drugelių sparneliai“. Taip „sutreškėjo“ jos pirmasis vyras, rusas, nukenčia kiti. Ar buvo kada pasaulyje vieta, kur prisilietus prie teisybės ir tvirtybės, „gautum nakvynę“?. Nebijo teisybės tik mažametė Karna ir ji močiutės Dinos akyse mato šviesą spinduliuojant.

Kai į Reinsnesą ir knygos puslapius grįžo pabėgusi ir penkiolika metų bemaž nežinomybėje išbuvusi Dina, įvykiai pasidarė spalvingesni, paaštrėjo intrigų pobūdis, kitaip atsikvėpė visas šiaurės krašto užkampio dvaras.

Ji atsivežė pinigo, pajuto, kur veda civilizuotojo pasaulio pažanga ir išradimai, ir nedelsdama, atmetusi visas skeptikų abejones, prisideda prie jų. Ji savo mintimis ir darbais tarsi įkūnija Dievo priesaką – su visais žmonėmis, kuriuos sutinki, reikia sugyventi, nors jie tau ir kaži kiek nepatiktų. O gyvenimo šerdis visada buvo ir lieka žmonių meilė. Be jos nieko nėra ir ji visiems žmonėms, kas žingsnis, kas minutė krečia ir krečia nemalonius pokštus, nes yra tarsi antgamtinė, nesuvaldoma jėga, skaidriai tviskanti, nesiteršianti ir neužteršiama, kuri sklinda iš pačių giliausių žmogaus širdies klodų. Tokiu požiūriu vertindami Dinos, Anderso, Benjamino, Hanos, Karnos ir kitų veiksmus ir poelgius, nebenorime matyti tų civilizuoto pasaulio ir proto sukurtų slenksčių (įstatymai, tradicijos ir kt.), ant kurių taip dažnai tenka klupti, kristi, keltis ir vėl eiti.

Štai kaip apie tai samprotauja pati rašytoja: „Kas yra tiesa? Akimirka, Benjaminai! Tik akimirka. Nesileisti suvedžiojamam to, kas buvo, ir nesvaičioti apie tai, kas bus. Ji yra dabar! Tai, kad guliu šalia tavęs ir dalijamės tuo, kas mums atrodo svarbu. Ir kad esi vienintelis žmogus, kurį myliu, nors niekas neliepė to daryti. Tai yra tiesa būtent dabar.“ (187 p.).

Benjamino karjera ir jo gyvenimas su Ana (rašytoja labai talentingai tai pastebi ir ryškiai apibūdina) po truputį tarsi apauga kasdienybės kerpe, pamažu nublanksta intymiosios gyvenimo spalvos, iš jų susipynusi bendrumo vaivorykštė. Šį įdomų šeimos gyvenimo reiškinį trumpai ir tiksliai pavaizdavo A. Čechovas apsakyme „Jonyčius“. Atsinaujina visa tai tiktai po to, kai patiriami sunkūs išmėginimai (gaisras, Hanos ir Dinos mirtis). Skaitydamas mąsčiau – kažin ar kitokio būdo nėra, ar visada būtini išmėginimai ir tragedijos? Galvon atėjo N. Gogolio pavaizduoti herojai, kurie sukūrę šeimą niekur nėjo, skaitinėjo laikraščius ir visą laiką džiaugėsi vienas kitu. Ir paabejojau – kažin ar tai nėra žymaus rašytojo ironija nepriekaištingam šeimyniniam gyvenimui...

Štai kaip apie tai rašoma knygoje: „Ištirpo net skausmas. Dėl to, jog nedrįsta susitikti su Hana, jis pasidarė tuščias. Skaidriomis akimirkomis mintyse iškildavo žodis „išdavystė“. Bet nuvydavo jį šalin. Ką jis gali padaryti? Dar labiau visko nesugadindamas?“. Ir tęsia mintį: „Vadinasi, iš jo liko tik viršaitis. Jis nenorom ėmėsi to vaidmens. Tapo tuo, kurį visi gerbia, kurio klauso. Kuriuo tiki“. (428, 429 p.) Matyt ateina laikas žmogui pilnėti, „lašiniams augti“, rūpintis pasauliu, nebežinoti ir nebesidomėti nei žmona, nei vaikais... Netipiška mums, pramanyta, iškreipta? Verta pamąstyti.

Knygoje yra šedevrinio topo epizodų, kuriuos norvegų rašytoja H. Vassmo tapo taip ryškiai, patraukliai ir talentingai, kad išlieka visam laikui. Mergaitės Karnos samprotavimai apie ją supantį pasaulį ir žmones; Olinės mirtis (121 – 123 p.); Benjamino pyktis (206 – 208 p.); klausytojai, kuriuos užburia salėje skambanti muzika (296 – 299 p.); tiesos išpažinimo šokas (412 p.); Reinsneso gaisras ir kt.

Pabaigęs skaityti H. Vassmo trilogiją, pagalvojau: nedaug terasime sovietinėje literatūroje rašytojų, kurie taip plačiai ir giliai būtų išarę žmogaus gyvenimo, jo aistrų, jo jausmų ir pergyvenimų pasaulį, kaip tai padarė norvegų rašytoja.