Kambarys jazmino krūme

„Kambarys jazmino krūme“ yra rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės, apdovanotos ES premija (kurios tikslas –­ paskatinti, kad naujų autorių darbai neliktų knygų lentynose, o patektų į žmonių rankas ir širdis visoje Europoje), naujausia knyga.

Knygą, kuri išoriškai panašesnė į mažąjį romaną, sudaro apysaka ir apsakymas, kurių santykį geriausiai nusako pačios rašytojos žodžiai ant knygos viršelio: apsakymas yra „išsikišęs“ iš apysakos, svarbus. Jis turėtų būti itin svarbus, nes tokia struktūra –­ apysaka ir dar apsakymas – leidybos požiūriu neįprasta. Tik apysaka be apsakymo, užimdama visą spaudinio plotą, virstų „mažuoju“ romanu (įgytų reikšmingesnį statusą?..).

Skaitytojams į rašytojų mintis, išdėstytas ant knygos viršelio, verta įsiskaityti. Tai priverčia atidžiau ir atsakingiau skaityti literatūros kūrinį. Ir atvirkščiai – literatūros tyrinėtojams verta kuo greičiau atsiversti pačią knygą, kad rašant pernelyg „nenusižiūrėtų“ į tai, ką apie save mano, net nori teigti autoriai.

Į L. S. Černiauskaitės mintį, kad ji rašo visą laiką „apie tą patį“, neįmanoma neįsikibti. Pagirtinas savų tekstų „ribotumo“ suvokimas: iš tiesų kiekvienas rašytojas ir tegali rašyti tai, ką lemia jo paties gyvenimo patirtis ir, žinoma, jo pasąmonės (kuri lemia kūrybiškumą apskritai) gebėjimas „susisiekti“ su kolektyvine, pavyzdžiui, moterų bendruomenės pasąmone. Kuo labiau rašytojas ar rašytoja „apsiriboja“ rašymu apie „save“, tuo didesnė tikimybė, kad atsivers kūrybai svarbiausi gilieji psichikos klodai. Iš tiesų rašytojas viso to, ką jis arba ji įsijautęs (-usi) į savo gyvenimo reviziją pradeda traukti iš pasąmonės užkaborių, nė negali visiškai „surašyti“.

Tai, kad L. S. Černiauskaitė ir pati kalba apie „vis to paties teksto“ rašymą, leidžia spėlioti, kad jos prozos potekstėje esama įtakingo autobiografinių potyrių klodo. Vienas patraukliausių jos kūrybos bruožų yra tai, kad atkakliai skverbiamasi gilyn į moters psichiką (perteikiamos tikroviškos būsenos ir reakcijos į vaizduojamus įvykius), o ne literatūrinėmis priemonėmis imituojamas literatūrai įprastas „psichologiškumas“. Nors rizikuojama, kad kūrinys taps gąsdinantis dėl literatūrinio vaizdavimo konvencijų nepaisymo, peržengs tai, kas įprasta (ir bus visų giriamas?). Bet juk visa literatūra, kuri išliko, vaizdavo tai, kas buvo neįprasta, nepripažinta, apskritai „neteisinga“. Apsakymo veikėja Tilė po eilinės savo – į viešbutį kasdien vežiojamos meilužės – atsidavimo „scenos“ paklausia savęs: „Ir ko laukiu iš savo gyvenimo, kuris jau seniai kažkoks neteisingas, pusėtinas, lyg ne aš jį gyvenčiau?“ (p. 31). Jai atrodo, kad tereikėtų realiai neįmanomo – susigrąžinti šeimos namą, iš kurio buvo išeita dėl tragiškos brolio mirties, ir ji grįžtų į išeities tašką, iš kurio galėtų leistis į savęs pačios ieškojimo kelionę, pasibaigsiančią priartėjimu prie amžinybės (tokia yra šio pačiai rašytojai svarbaus apsakymo prasmė). Tačiau kai Tilė suvokia, kad šio namo nebesusigrąžins, ją aplanko įžvalga, kad ji gali susigrąžinti būseną, kurią pavadintume pasąmonę užvaldžiusio slogučio atsikratymu. Tilė atsirakina namą dar tebeturimu raktu ir, nusigavusi į rūsį, atsidaro uždraustąja virtusią spintą greičiau nei supranta, ką daranti. Taip Tilė pasiekia tai, kas yra jos, pražuvusio brolio sesers, siekiamybė – pagaliau prasiveržia jos siaubą perteikiantis riksmas, leidžiantis galvoti apie vėlesnes būsenas, kurios bus panašios į susiliejimą su amžinybe.

Apysaka „Prieblandos seserys“ pasidalija į dvi dalis – dviejų moterų paveikslus. Jų abiejų išgyvenimų linijos (patriarchalinės kultūros išugdytai lietuvių literatūrai ne taip jau įprasta, kad vienos moters išgyvenimai būtų daugiausia lemiami kitos moters išgyvenimų) leistų perdalyti kūrinį taip, kad tų dalių adresatai būtų skirtingi skaitytojai: galbūt skirtingo amžiaus ir tikrai skirtingo literatūrinio skonio, net moralinių nuostatų...

Išryškėjanti apysakos tema – pasakotojos psichologinės raidos gija, kuri driekiasi jai tapatinantis su dviem veikėjomis (moterimi, kuri tebėra praeities kompleksų varžoma mergaitė, ir moterimi, kurios instinktai, būdingi moterų lyčiai apskritai, prasiveržia skandalingai ir destruktyviai).

Sniegutė – tradicijomis pagrįsto lietuviško mentaliteto, moderniosios lietuvių literatūros moteriškosios vaizdinijos „aukso branduolį“ suformuojančios stilistikos. Joje esama to, ką sietume su šiuolaikinių jaunų lietuvių moterų rašytojų „bendra pasąmone“ (žodžių „kolektyvinė pasąmonė“ nereikėtų nuvalkioti, jie sietini bent jau su tokia mažiausia visuma kaip etnosas), su anksčiau parašytais pačios L. S. Černiauskaitės kūriniais.

Sniegutė išgyvena jaunesnėms moterims būdingas psichologines situacijas, ją tarsi iš vidaus nušviečia jaunystės pirmapradiškumo šviesa (literatūros analizės plotmėje tektų kalbėti apie tebepastebimą romantizmo tąsos punktyrą). Tačiau neįmanoma nepastebėti, kad pagal „jauna, žavi, veikli“ principą (tik kurį nors iš šių žodžių reikėtų pakeisti „nelaiminga“) veikianti ir šiuolaikinės emancipuotos moters programiškumo nestokojanti veikėja yra pasirengusi drąsiai eksperimentuoti, padaryti viską, kas įmanoma, su tuo, ką turi, paminint ir jos „nelaimingumą“, keistumą (gal net kiek iškrypėlišką keistumą).

Nenuostabu, kad Sniegutė tuoj „prisišvilpia velnią“: naminių gyvūnėlių priežiūros „profesionalę“. Globoti jos vaiką imasi Filomena – tikra moteriška bestija. Žinoma, kad ta auksaplaukė deivė yra Sniegutės, besitapatinančios su užguitu individu, vaizduotės supermoteris.

Ilgainiui (per tiek laiko, kiek aprėpia apysakos istorija) ji turėtų išgyventi savasties transformaciją, kuri įvyktų užgožtajai savasčiai susisiekus su moteriškumo „auksiniu šešėliu“, nestokojančiu gaivalingos moteriškosios energijos.

Sniegutė yra lyg užhipnotizuota Filomenos. Negailestingosios deivės pastūmėta, ji su dievinančiu ją vyru išgyvena nesėkmingą sueitį, kuri Sniegutei iš tiesų reiškia mėginimą persikelti į fizinę Filomenos plotmę (nors literatūrinė siužeto vertė abejotina, psichoanalitiniu požiūriu tokia simbiozė neperdėta ir gali būti perteikiama panašiais vaizdais). Analizei pritaikant psichoanalitines įžvalgas, skirtingų psichikos plotmių, kurias įkūnija vienos arba kitos moters paveikslo aprėpiami vaizdiniai, susiliejimo trauka gali būti tokia didelė, kad seksualumo persmelkti vaizdiniai, kurių esminė paskirtis – reikšti vienijimąsi, tikrai nėra „per daug“. Pamėginus atidžiau pasekti, ar Filomena nėra vaizduojama bent kiek ironiškai, tenka pripažinti, kad ne, – jai suteikiama tokia alter ego galia, kad pabaigoje Sniegutė apskritai išnyksta iš teksto, ir apysakos pabaigoje svarbi tėra Filomena.

Rašytoja palieka Sniegutę visiškai susipainiojusią savo pačios įsisiūbavusiuose jausmuose (nors visiškai neišgąsdintą, kad jie reiškia pirmiausia visaapimančio artumo Filomenai troškimą). Sniegutės linija autorės formuojama ir užbaigiama pagal seną kaip pasaulis moteriškumo „kurpalį“: geroms mergaitėms tenka dangus ir tik blogoms atitenka viskas. Dangaus gabalėlis, tenkantis Sniegutei, nors tai ir paradoksalu, būtų išgyvenimų sumaištis, kuri jaunai moteriai, iki šiol nedrįstančiai įsiterpti į jos motinos, griežtos medicinos sesers, sukurtą ir palaikomą tvarką, psichologiniu požiūriu iš tiesių prilygsta dovanai.

Kūrinio vyksmų psichologinį pagrįstumą tyrinėjanti psichoanalitinės pakraipos kritika visada „visko“ ras tuo daugiau, kuo labiau gilinsis, nes už literatūros kūrinio „širmos“ visada esama jį lėmusios psichologinė duotybės – kuriančiojo žmogaus. Tik priartėjimas prie kitokios veiklos –­ psichoanalizės – ribų nebesutampa su „einamosios“ literatūros kritikos tikslais, – ji turėtų pakalbėti apie tai, kaip literatūros kūrinį skaito amžininkas ir, kadangi labai nesunku nustatyti jo interpretacijos paradigmos ribas, pasiūlyti, kaip tas ribas praplėsti.

Apysakoje esama dviejų dukterų ir dviejų motinų, tai būtų lyg ir taisyklingas semiotinis kvadratas (esama paralelių vyksmų: užgniaužtos dukros išsivadavimas iš represyvios motinos, o nuo mažumės monstrės motinos tvirkintos dukters – tapimas humaniškesne jos globėja). Tačiau kam rašytojai (ir lietuvių literatūrai) reikalinga tokios mamos Žanos tokia dukra Filomena? Apysakoje (neminint alcheminio skirtingų moteriškųjų pradų susiliejimo proceso) suformuojama humanistinio patoso nestokojanti pabaiga: dukra Filomena neišveš motinos į hotelio tipo prieglaudą: ji taps savo pačios motinos, senatviškai sunykusios (šiuo atveju, nebevaldomai išsikerojusios), motina. Žmogiško pasaulio labui bus sunaikintas slibinas, kurio (skaitytojui neparodyto beveik iki apysakos pabaigos) alsavimas, pasirodo, lėmė Filomenos makabriškąjį seksualumą, jos piktybišką moteriškąjį agresyvumą.

L. S. Černiauskaitės prozos prasmės formuojamos taip, kaip būdinga dramai: individų veiksmų grandinė, lemianti ypatingus išgyvenimus, turinčius atverti katarsį kūrinio pabaigoje. Žinoma, dramos meninių priemonių eksploatavimas vienoje plotmėje (nors prozai dramatiškumas visai tinka) gali paveikti kitos meninės plotmės formavimą. Bloga galėtų būti tai, kad prozai būtinų tikrovę reprezentuojančių ir autentiškumo iliuziją įtvirtinančių vaizdinių rašytoja gali nebespėti kurti, dramatiškai plėtojantis siužetui.

„Draminio“ lygmens veiksmas prasideda tada, kai susiduria dvi moterys, iš pradžių viena nuo kitos slepiančios žavėjimąsi savo lyties seseria-priešininke, o paskui suvokiančios, kad geidžia viena kitos (ta prasme, apie kurią rašydamas lietuvių literatūros kritikas dar turi ilgai ieškoti žodžių ir juos perrinkti, atsargiai pagalvodamas, ar jie tinkami literatūrinei analizei).

Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tą L. S. Černiauskaitės kūrinių bruožą, kad jie plėtojami neprognozuojamai veikiant kelioms ryškioms veikėjų figūroms (vėlgi dramos bruožas), kurias pamesti iš akių skaitytojui tiesiog neįmanoma. Įsitraukus į skaitymo procesą, L. S. Černiauskaitės romano skaitymas niekam negali būti problemiškas, nes vadinamoji „skaitytojo vaizduotė“ iš visa ko pilno teksto prasmių atsirenka labiausiai tuo metu veikiančias jo pasąmonę.

Bet kurį L. S. Černiauskaitės tekstą nuo prozai pavojingo dramatiškumo išgelbsti impulsyvus rašytojos gebėjimas imituoti „realųjį“ pasaulį: „Virtuvė buvo ilgo tamsaus koridoriaus, į kurį išėjo visi trys kambariai, gale. Ankšta, prigrūsta antikvarinių baldų, su kampe įspraustu, į vidinį kiemą žiūrinčiu langu. Vietoj įprastų spintelių čia stovėjo antikvarinis bufetas, o maistas buvo ruošiamas ant dviejų senovinių išimtais mechanizmais siuvamųjų mašinų, uždengtų lakuota ąžuoline plokšte. Sniegutei tai pasirodė įmantru ir nepatogu. Bufeto durelės sunkiai varstėsi ir cypė. Be žydru ornamentu apvedžiotos kriauklės, imituojančios antikvarinę, bet aiškiai pagamintos šiais laikais, vieninteliai modernūs baldai čia buvo šaldytuvas ir įėjimą užgriozdinusi skalbyklė. Nors parinkti pretenzingai, baldai buvo sustatyti bet kaip, lyg pritrūkus kūrybinio entuziazmo, ir atsitiktinė virtuvės apystata ne tik stokojo žavesio, bet ir sudarė aplaidumo įspūdį (p. 59).

Skaitytojui ima atrodyti, kad jis pats regi ir perpranta autorės vaizduojamą „realybę“, gali spręsti apie veikėjas, gal net atitrūkdamas nuo siužetinių linijų, kurias sėkmingai arba ne kuria autorė. Filomenos, kuri nestokoja „gliancinių“ žurnalų herojės žavesio ir atgrasumo, paveikslas pagilinamas, jai išsakant tapusius lemtingais apleistumo išgyvenimus vaikystėje.

Būdama pavojingai arti moterų žurnalų „veikėjų“ (norisi tikėtis, kad toks personažas netaps šios rašytojos kūrybos reprezentacine figūra), Filomena vis dėlto naudingai „funkcionuoja“ minėto keturių moterų kvadrato rėmuose. Jos paveikslas padeda pasiekti rašytojos numatytą apysakos psichologinį balansą. Žinoma, „balta“ ir „juoda“ apysakos herojės, apnuoginančios kūrinio architektoniką, gali būti grėsmingos subtilesnėms prasmėms. Tačiau tekstas sužadina gaivališkus skaitytojo jausmus, tad veikėjai, primenantys „šachmatų“ figūras, ar kitokie prozos teksto formavimo trūkumai jam neturėtų užkliūti.

Ir dar vienas dvilypumas: vieni skaitytojai, atsirinkę tradicines prozos kūrinio prasmes, perskaitys gana įdomų tekstą, o kitiems, panirusiems į eksperimentinius vaizdavimo klodus, tekstas bus provokuojantis. Šios knygos dominuojanti metafora yra paliktos neuždarytos durys, reiškiančios nesuardomą, nors ir laisvai pasirinktą individų susietumą. Ją plėtodami, galėtume sakyti, kad durys paliktos ir skaitytojams, labiausiai įsiskaitantiems į L. S. Černiauskaitės kūrybą.