Juodasis princas

„Menas nėra patogus ir iš jo nepasityčiosi. Menas pasako vienintelę reikšmingą tiesą. Tai šviesa, kuria gali būti pataisomi žmogiškieji dalykai. Ir be meno, leiskite jus užtikrinti, nėra nieko.“

Taip pasibaigia penkioliktasis, geriausiu laikomas Airisės Merdok romanas „Juodasis princas“. Tai žavingai keistas romanas. Nuo jo sunku atsitraukti. Tai iš dalies metazifinis meno bei tiesos prigimties tyrinėjimas, iš dalies romantinio ryšio aprašymas, iš dalies psichologinis trileris. Skaitai jį labai įsitraukęs, kartais nė nesuprasdamas, kodėl. Veikėjai dažnai nepatrauklūs: menki viduriniosios klasės vidutinio amžiaus padarai, veidmainiai ir pavyduoliai. Vis dėlto jų portretai išsamūs ir žavūs. A. Merdok meistriškai konstruoja siužetą, pabaigoje naudoja pradžios motyvus, papildo priešingais veikėjais, patikslina, ir kvestionuoja veiksmą. Jos proza sklandi ir natūrali, o vaizdiniai nuostabiai simboliški.

Visgi įsibėgėjama lėtai. A. Merdok niekada niekam neleido redaguoti savo darbų, ir to rezultatas – kartais nerangus tempas. Tačiau jos darbai pasižymi išskirtiniu stiliumi. Pirmieji du šimtai puslapių slenka stebint Bredlį Pirsoną, ką tik pabaigusį mokesčių inspektoriaus karjerą ir svajojantį atsitraukti į kaimą, kad galėtų parašyti savąjį šedevrą. Tačiau kiekviename žingsnyje jį užgriūna nesklandumai. Jis susiginčija su savo „protežė“ Arnoldu Bafinu dėl požiūrio į rašymą, įsitraukia į keistą beaistrį romaną su Arnoldo žmona Reičele ir moko jų dukterį Džiulianą. Jį persekioja buvusi žmona Kristiana ir jos pataikūnas brolis Francis, be to, prie durų slenksčio pasirodo prislėgta sesuo, ką tik palikusi savo vyrą. Vargšas Bredlis, po viso to bet kas imtų jo gailėtis. Tačiau jis egocentriškas, skrupulingas ir pasipūtęs. Jis sprendžia problemas išsiblaškęs. Jis nejautrus ir nutolęs. Rodos, jog jam nė truputėlio nerūpi kitų kančia. Jis nėra pats žaviausias veikėjas.

Ir tada, kai jau imi svarstyti, ar siužetas kur nors nuves, išdygsta Erotas su savo mažyčiu lanku bei strėlėmis ir šauna tiesiai senajam Bredliui į širdį. Jis pasikeičia: meilė jį suminkština, meilė jį ištobulina, meilė jį įkvepia. Jo numylėtinė – dvidešimtmetė Džiuliana Bafin, ir nors iš pradžių jis išdidžiai nusprendžia išsaugoti jų skaistumą, pasilaikydamas jausmus sau, greitai paaiškėja, jog ji jaučia tą patį. Po nuostabiai demonstratyvios scenos prie Karališkojo Operos teatro, kur jiedu iškloja savo jausmus, užsimezga siautulingas romanas. Jie elgiasi lyg paaugliai, perdėtai demonstruojantys niekad anksčiau nepatirtą didžios meilės stebuklą. Jų romanas gali pakeisti pasaulį, išgydyti žaizdas, kurti didžius meno kūrinius. „Juodasis princas“ – vienas romantiškiausių mano skaitytų literatūros kūrinių. Jų abipusis geismas užgniaužia kvapą, neryžtingam tarp jų tvyrančiam karščiui sunku atsispirti. Bredlis pavadina savo memuarus „Meilės švente“ ir būtent taip ir yra. Jis ilgai mąsto apie meilės prigimtį, jo aistra ir erudicija prilygsta Nabokovui jo geriausiais metais.

„Kai egzistuoja ne tik kūniškas geismas, bet ir meilė, tai sujungia mus su visu pasauliu ir tampa nauja patirtimi. Seksas tuomet pasirodo besąs didis jungiantis elementas, kuriuo nugalimas dvilypumas, jėga, kuri vieną palaimos akimirką Dievo prote atskirumą paverčia vienybe. Aš be proto kankinausi, tačiau niekad gyvenime nesijaučiau toks laisvas.“

Tai puikūs žodžiai, perteikiantys didžius dalykus, tačiau, rodos, mažai tereiškiančios platesnėje jų meilės šviesoje. Džiuliana savo jaunatvišku užsidegimu kompensuoja visa tai ir dar daugiau. Ji yra visko, kas vyksta, varomoji jėga ir iniciatorė. Jų pokalbiai pilni abejonių, nevilties, netikėjimo. Visa tai taip primena tobulą romantinę fantaziją, tad nejučia imi svarstyti, ar visa tai nėra tik Bredlio vaizduotės vaisius.

Nepatikimas pasakotojas būdingas daugeliui Airisės Merdok darbų. Išties jau pirmas Bredlio sakinys parodo jį esant iš prigimties nepatikimą:

„Nors nuo čia aprašomų įvykių jau praėjo keli metai, aš naudosiu modernią pasakojimo techniką, leidžiančią pasakotojo sąmonei kaip šviesai keliauti per dabarties akimirkas, įsisąmoninant praeitį, nežinant, kas bus toliau... Taigi aš sakysiu, pavyzdžiui, „Man penkiasdešimt aštuoneri“, kiek man ir buvo tuomet. Ir aš teisiu žmones, nepagrįstai, galbūt net neteisingai, kaip teisiau tuomet, nepaisydamas vėliau įgytos išminties.“

Visa, kas seka po šių žodžių, dera su Merdok įpročiu palikti skaitytoją nesupratusį, ar viskas, ką Bredlis Pirsonas smulkiai papasakoja, yra tiesa. Skaitai toliau, širdis pašėlusiai daužosi, jaudiniesi, jog emocijos, kurias, tavo