Išteku

blogis yra gražus
svaiginimasis yra gražus blogis yra
gražus

yra blyškus nuovargis
miegančių mergaičių
skruostuose

A. Žagrakalytė, „Blogis yra gražus“

Agnės Žagrakalytės pirmasis poezijos rinkinys „Išteku“ pasirodė tik šį rudenį. Tačiau čia norėčiau aptarti visą A. Žagrakalytės kūrybą, neapsiribodama vien jos poezijos rinkiniu, nes į jį pateko ne visi rankraštiniai variantai ir kituose leidiniuose publikuoti eilėraščiai. Ši sensacinga autorė jau buvo žinoma iš publikacijų poezijos almanachuose ir kituose leidiniuose. Tarp jų – ir iš K. S. Keyso sudaryto jaunųjų poetų rinkinio „Six Young Lithuanian Poets“, kurio pratarmėje apie A. Žagrakalytę atsiliepiama taip: „[...] mus prajuokina poetės įmantrumas, išdaigi vaizduotė, staigus frazės posūkis, unikalus laiko išardymas“. E. Drungytė šią poetę apibūdina kaip priklausančią intensyviosios generacijos avangardui (kartu su M. Valiuku, M. Buroku, T. S. Butkumi...). Šiai kartai būdingi „daiktavardėjančios, ironiškos, sarkastiškos, kapotos, siaurėjančios, „terminėjančios“ kalbos pliūpsniai. Dažnai stringantis ritmas. Grubūs fonetiniai žodžių tarpusavio santykiai. Paviršius – daiktų ir jausmų, jaudulio, išgyvenimo, skausmo, kančios paviršius. Daug taiklių pastebėjimų. Daug sąmojo. Daug performanso. Maksimaliai priartėta prie šnekamosios kalbos. Prie virtualios realybės. Prie buities ir būties plakinio“ (Poezijos pavasaris, 2003, p. 100).

Daiktiškoji substancija vis labiau užstoja žmogiškojo aš substanciją, kuri darosi neapibrėžta, susiskaldžiusi: anot psichoanalitinės Lacano veidrodžio teorijos, narcisistinis atvaizdas, spekuliatyvus aš vaizdinys, iš tiesų veikiau esąs provaizdis, apibrėžiantis ir sukuriantis įsivaizduojamąjį aš, vargu ar egzistavusį iki reprezentacijos. Sukurtas fikcijos būdu – pasitelkus išorinį, kitu tapusį atvaizdą – aš yra suskilęs, decentruotas, susvetimėjęs su savimi (atvaizdas – tik „sulysus vandens dvaselė“).

Todėl, pasak Lacano, subjekto funkcija yra nuolatinė drama, vyksmas, kurį lemia įtampa tarp fragmentiškos, netobulos patiriamo kūno tikrovės ir susvetimėjusio vientiso kūno vaizdinio, konstruojančio fiktyvų identitetą. Savęs vengiančio ir su pačiu savimi kovojančio:

virpa –
sulysus vandens
dvaselė...
ir žiūrim taip
gailiai
gailiai
(jinai gal
graudžiau
truputį)
paskui kvailai
nusišypsom:
kuri pas
kurią
iš-
lipsim?

(Poezijos pavasaris, 2001, p. 147)

Atviros formos poezija, perėmusi prozos erdvę ir leksiką. Eilėraštis perima sakytinio kalbėjimo intonacijas. Paskutinėse eilutėse atpažįstama N. Abrutytės sintaksė (ir filologinė situacija, sukurta pavadinimo), ypač suskaidytasis eilutėmis veiksmažodis. Ir klaustukas. Tačiau čia jis pagrįstas, natūralus klausimo ekvivalentas. Eilėraštis skiriasi ir švelnia ironija, kuri A. Žagrakalytės poezijoje balansuoja ties lengvo humoro ir sarkazmo riba. Savikritiška refleksija (taip ir neišsprendžiant, katras – tikrasis ar sukurtasis – aš laimi) ir konkurencinis (irgi niekad nepabaigiant kovos) moterų reflektavimas:

Storos moterys yra
Man per storos
Plonos moterys
Yra man per
Plonos
Moterys yra
Man per
Moterys
Nekenčiu tad
Moterų
Per didelė konkurencija
Kartokite paskui mane

(„Vakaro maldelė“, p. 13 )

Kam „storos moterys yra per storos“? Ar išjuokiama paskutiniųjų patriarchalinės santvarkos palikuonių pozicija? Turint omeny besikeičiančią socialinę padėtį ir galimybes, pižoniškas, bambantis vyras galėtų skųstis per „didele konkurencija“ (ar sunkumu prieš ją atsilaikyti). Tačiau jei autorė kalba pirmuoju moteriškuoju asmeniu, įmanomas ir visai kitoks modelis: pirmiausia sukuriama homoseksualių santykių aliuzija, vėliau ji paneigiama neapykanta savo lyties atstovėms. Galima ir feministinė savineiga (self-reflection) kaip raktas eilėraščiui atrakinti: vengianti savojo moteriško identiteto, poezijos moteris identifikacijos baimę nukreipia į kitus, taip ją transformuodama į (savi)neapykantą. Kartais tai – elementarus (lyg ir natūralus stereotipiškai galvojant apie moterį) pavydas:

Vaikštau atbrailom
Šaligatviais Ji kaukši

Tylios gatvelės
Mylima

Stengiuos, kad mano žingsnis
Nesubraižytų jos sušildytų plytelių

Mylima

Jos palto liežuviai goslūs
Lėti aksominiai tingūs

[...]

Vilkėdama tik megztinį

Nekliudysiu jos kvėpavimo šaltam vakare

Tamsios gatvelės
Mylima

Eidama pasivaikščiot
Pasiimu peilį

Tylios gatvelės
Tuščios gatvelės
Siauros gatvelės
Tamsios gatvelės
Mylima
(„Užmušt tą mergą“, p. 65)

Pavydas kitokiai negu ji pati (vaikštančios–kaukšinčios priešprieša žymi ne tik fizinį skirtumą), praaugęs ir užvaldęs (viskas galima – net nužudyti) moterį. Antra vertus, šis „pavojus“ – tariamas, susiūtas iš tolo šviečiančiomis siūlėmis: tarsi komiksas, kur iš dangoraižio iškritęs herojus pakyla nuo asfalto ir žaidimas pradedamas iš naujo. Tik A. Žagrakalytės žaidžiama nepastovumu, dviprasmybe. Dažnai juokas pereina į ironišką šypsenėlę, priklausančią „teisybės burnai“: „Atidengtaveidės / Žaliaakės kanale / Suaugusiems / Akakak / Žagsi tatuiruotos / Šlaunelės tokios / Rūkytos vištų šlaunelės“ (citata iš rankraščio). Užtenka poros štrichų, poros epitetų ir replikų (taip būdingų nūdienos literatūrai komentarų) – ir efektas pasiektas. Skaitytojo galvoje susidėlioja karikatūriškas paveikslėlis. Čaižiai ir tiksliai nusakomi dabartinės visuomenės tipažai, tiksliau – dabartinio laiko produktai („Mes tesame laimingi produktai“): „Visuomenėje, kurioje visi objektai tampa prekėmis (kurios yra perskaitomos, skirtingai nei objektai, išsaugantys tam tikrą paslaptį), prekė lieka vienintelis visuomenės mediumas, įsukantis save į gryną cirkuliaciją“ (E. Ališanka, Dioniso sugrįžimas, 2001, p. 48).

Pasaulis – didžiulė rinka, kurioje norint turėti didesnę paklausą reikia žaisti ir labai gerai išmanyti taisykles: „Užaugus būsiu šventąja / Visiems viską duodi / Visiems atsiduodi, / už visų pažadi tekėt, / kas paprašo“ (iš rankraščio). Mergelės įvaizdis prieštarautų po jo einantiems teiginiams, nes Mergelė įkūnija moteriškąjį kitos lyties (vyro) atsisakymą, jei ne kartu esantis paranojiškas valdžios troškimas (šiandieninėje visuomenėje jo realizacija įmanoma žinant ir kuriant jos taisykles). Tam tikru atžvilgiu tai ne tik sekso pramonės, bet ir informacijos pornografija. Ekstazė. Visuotinė – be jokios paslapties. Nieko nebestebinanti begėdystė. Meninis klonavimas. Jos kūdikiai – eilėraščiai, kūryba tiesiogiai susijusi su aistra, šios transformuojama į „kūniškumą“: „Jam suslogavus džiovinsiu / Nosines ant radiatorių / Išdžiūvus gramdysiu kruopščiai / Šičia bus dantys – išdrožus / Nušveisiu citrinų žievelėm / (Žybčios mergoms, kai užaugs)“ („Meninis klonavimas“, p. 21).

Radikaliojo feminizmo išlaisvinta motiniškoji prigimtis ir A. Žagrakalytės poezijoje – silpniausia. Šiuolaikiniame pasaulyje moterų gebėjimas reprodukuoti socialiai beveik atgyveno. Vaisingumo, nėštumo ir gimimo metaforos, buvusios svarbiausios, dabar keičiamos kitais simboliais: „Gegutė numetė kiaušinį / Tiesiai į angelo lizdą / Kiaušinį su angeliuko / Gemalu išspyrus, / Nukukavo į kitą rajoną“ („Mano angelas sargas“, p. 30).

Jokių skrupulų ir sentimentų, nors ir atlaidžiu tonu pasakojama, istorija iš tiesų atspindi esamą „motinos gegutės“ situaciją (kuri įsigalės arba jau yra įsigalėjusi). Bet kokie kasdien atliekami veiksmai tėra komunikacijos paviršius. Elementari kūno kalba čia išraiškingiausia: „Sėdžiu visa tokia / Graži ir protinga / Trys jau užkibo / Ketvirtas artėja“ (iš rankraščio). Save reprezentuojančioje (parduodančioje) pozicijoje protas irgi dedamas į išvaizdos rėmelius, kuriuose detalės yra daug svarbesnės (nes – individualesnės): „kojinėj mano / skylė / sijonas mat ilgas tad / nieks to nežino“. Ir niekas nesužinos! – štai kaip pasinaudota „grožio mitu“: moteris (mergina) pati juo disponuoja. Juk ji – savarankiška, aktyvi, sugebanti pasiekti tai, ko nori. Tokiu atveju šis grožio stereotipas – tik įrankis užkimbantiems susimeškerioti („Susidedu kojas dailiai, / Kaip jaunoji arklininkė / Iš devyniolikto amžiaus / Paveikslų kopijų – / Į ikoną mane įtapykit“ (p. 15). Tiek išorinis, tiek vidinis ekshibicionizmas. Laisvumas, drastiškumas, konvencionalumas byloja apie norą išsprūsti iš vyraujančių socialinių ir kultūrinių stereotipų, nebūti vyrų kuriamos istorijos objektais. Noras tapti nereprezentuojamomis moterimis: „Jos angliakalbės / Jos rusakalbės / Mes lietumkalbės / Šnarančios šiušančios tyliai / Šiurenančios / Rašančios naktį / Baigiančios žvakėmis / Mobiliaku pasišviečiant“ (p. 14).

Antra vertus, ji gali būti, kokia tik nori. Įvairi ir „nepagaunama“. Kalbos tinklu kuriančioji savąjį aš. „Patenkintos mergelės pakalbėjimuose“ (jais baigiamas poezijos rinkinys) aptinkami net aštuoni savireprezentacijos atvejai (p. 68–77): graudusis („užmiega nusiverkus karalaitė / nebegraži net – / šitaip nusibliovus“), romantiškasis („vynu sulaistytos šlepetės / rugpjūtis“), irzlusis („žaidžiu gražią moterį / su visokiom garbanom ir blakstienom / o jie ateina ir viską / sugadina“), piktasis („velniop jūsų meilę / siunčiamą laiškuose“), guodžiantysis („liežuvių prikirpinėjimo / įstaiga turėtų nuolatinę / klientę“), nutrauktas („skaitant paskutinę eilutę / skaitovei delnu užspaudžiama burna“)... Visa tai sukelia moteriškojo siautėjimo įspūdį, moteris yra nuolat kintanti (arba priversta keistis, nes neigiamų apibrėžčių ir nuotaikų išreikšta daugiau nei teigiamų). Erotinė meilė destabilizuoja lyties skirtumus: sumaišant to, kas „vyriška“ (aktyvu) ir „moteriška“ (pasyvu) reikšmes, tradicinis lyties apibrėžimas ištrinamas iš erotinių dominuojančiojo ir dominuojamojo santykių: „Gulim ramiai, skiauterėlėm / Jūržoles laižom nuo kilimo“ (p. 29); „Mylėtis po Kolorado žemėlapiu, / Nuo lubų byrant kolorado vabalams“ (iš rankraščio). Ryšys tarp aistros ir identifikavimosi komplikuojasi, aistra pasidaro daugiaprasmė, kaip nuolat besimainanti mylinčiojo tapatybė:

Palinkęs veidas
Lapoja akyse lyg
Kopėčios nuo kilimo
Ligi ryto
Praskirsiu vėsią lapiją
Tankmėje veidrodžių ežerai
Juoda raudona
Dvi poros kojinių plazda
Į naktį
Žvakėms užgesus
Veidrodžio žmonės
Sapnuos medvilnines žuvėdras
Tokios juodos tokios
Raudonos tokios
Besiporuojančios
(p. 31)

Kūnas(-ai) – tik numanomi. Taip susikuria naujas, tapatus aktui vaizdo apvalkalas ir tarsi iš naujo perkalbamas (perpasakojamas) geismas („praskirsiu vėsią lapiją“). Daiktiškoji raiška iš intensyvesnės („dvi poros kojinių plazda į naktį“) pereina į metonimišką-metaforišką, kuri yra tarsi sublimuota, švelnesnė („sapnuos medvilnines žuvėdras“). „Dionisiškoje kultūroje erosas imanentiškai suvienija dalyvius, t. y. suvienija ne per išorinį principą ar įstatymą, bet sujungdamas juos į ratą – jausmų, prasmių ir reikšmių ratą, kuriame vitališkumas eina kartu su poreikiu save ištirpdyti, orginis kvaitulys – kartu su stingdančia tyla“ (E. Ališanka, p. 84).

Tai romantiškasis, švelnusis, lyrinis A. Žagrakalytės poezijos aspektas. Kituose eilėraščiuose sueitis vaizduojama gana tiesmukai ir supaprastintai – bernelis tiesiog „užsimetamas“, „užsiverčiamas“. Jis – tarsi mėsos gabalas, tas pats minėtasai produktas, kurį sykį panaudoja („krimsteli“), išgręžia ir pakabina saulėje džiūti. Moteriškasis revanšas prieš tai buvusiam panašiam moters lytiniam išnaudojimui (gal ne tiek literatūroje aprašytam, kiek realiame gyvenime egzistuojančiam): „Kniūbsčią kortą guldyt / Ir turėt / Dvi mergaites iškart“ (p. 43). Atspindėtos kraštutinės žmogaus jausmų būsenos – kandžios pastabos, skirtos ne individams, o tipams.

Šių kraštutinių būsenų tirštumas išgaunamas ne tik lytiniu aktu, bet ir alkoholiu, nikotinu bei įvairiausiais narkotikais. Kūnas žalojamas, destrukcijai nėra ribų ir galo. Kartais tai – tik transo startas, tramplynas šuoliui ekstazės link: „Nejudėk nesujudink / Vandens / Iki pusės įbridus vyne“; „Gurkšteliu gomurį kutenančios giesmės [...] Plaučių žiedlapiams skleidžiantis / Lūpom nukarpant žvakes“ (p. 62). Yra ir ištisa odė kultiniam I. Welsho romanui (ar jo ekranizacijai) apie narkomaniją „Traukinių žymėjimas“, kurį A. Žagrakalytė transformuoja į „Traukinių žydėjimą“ ir taip paverčia paslėptu / šifruojamu eilėraščio kodu:

Ugnį paeiliui sriūbčiojant putojančios kibirkštys
Lanksčiom adatom aitriai sminga
Ir tirpsta po oda virpantis plienas.

Ausys virsta geležinkelio stotimis
Guluos ant kilimo šitaip siūbuoja
Ir dunda kvepia anglim ir švilpukais.

Tada kai traukiniai švelniai trinasi šonais
Apsitraukiu žole kaip kailiu.

Vystantys akių vokai lipnūs žiedlapiai.

Akmuo iš po traukinio spriegtas
Čekštelėdamas dryksteli mano kailį.

Kruvinom signalinėm vėliavėlėm
Aguonom laukinėm pasrūva

Iki ryto laižaus, kol užmiegu.
(p. 51)

Ištisa postmodernistinė dionisiškoji puota, kurioje išsilaisvinama ne plėšant ir brutaliai griaunant, o deformuojant, susikuriant save iš naujo. Visa užgožiantis švelnumo įspūdis (pasiektas leksika: „Vystantys akių vokai lipnūs žiedlapiai“) – įtaigus ir disonuojantis su aplinka: „[...] šitaip siūbuoja / Ir dunda, kvepia anglim ir švilpukais“. Dionisiškoji kataklizmiška prigimtis. Taip vaizdžiai cituojama Paglia: „mūsų kūnai yra pagoniškos šventyklos, stabmeldiški įtvirtinimai prieš judėjų – krikščionių sielą ar protą. [...] kai kūno chtoniškieji spazmai ima viršų, mes esame užvaldomi Dioniso“ (E. Ališanka, p. 19). Čia geriausiai pasireiškia chtoniškoji paradigma: būvis, kai peržengiama esamybė, metami socialiniai draudimai, išlaisvinamos įtampos. Tai tapsmo, kismo ir atsinaujinimo šventė (p. 28). Tam tikru atžvilgiu šitoks svaiginimasis tampa kontempliacijos, meditacijos būdu. Ir iššūkiu šiuolaikinei civilizacijai, praradusiai gyvybinę energiją. Gyvenimas atranda savo tikrybę ekstazėje ir ekstatinėje meilėje. Eroso energija dionisijoje naikina atskirumą, vienišumą, prasiveržia orginiu apkvaitimu, kuris yra „susimaišymas be asmens pasirinkimo, anonimiškumas, veikimas kaip papuola – ikiasmeniškas ir neproblemiškas“ (A. Mickūnas, „Baisioji gražuolė“, Baltos lankos, 1997, p. 42).

A. Žagrakalytei šitokią energiją pavyksta sukurti poezijos įmantrumu, išdaigia, pokštaujančia vaizduote, (auto)ironija, kuri balansuoja ties lengvo humoro ir sarkazmo riba. Eilėraščiams būdinga savikritiška refleksija ir („)konkurencinis(“) kitų moterų reflektavimas. Autorės kūrybos moteris tampa vis sunkiau reprezentuojama: be galo įvairi (drąsi, drastiška, aktyvi, įžūloka, lengvabūdiška, linkusi į depresiją, destruktyvi) ir... nenuspėjama.