Ilja. Paliesti Dievą

„Man vis atrodė, jog knygas rašo svetimi, kažkokie nerealūs žmonės, kokių mūsų aplinkoje nėra. Ne mes.“[1]

Taip pasakė Giedrė Bružienė, duodama interviu prieš savo pirmosios, debiutinės knygos „Ilja. Paliesti dievą“ pasirodymą. Šie žodžiai nuostabiai tiksliai perteikia mano pačios mintį, kuri buvo viena priežasčių, paskatinusių perskaityti šį romaną: ar tikrai moteris, kuri gyvenа ir dirbа (reiktų paminėti, kad darbas vis dėlto susijęs su literatūra: autorė baigusi lietuvių kalbos studijas ir dirba redaktore), gimdо ir auginа vaikus, verda vyrui vakarienes, tvarko namus, galbūt net mezga ar tobulai kepa pyragus, gali vieną dieną imti ir parašyti romaną? Jei taip, tai ar labai gerą? Širdis kuždėjo, kad tikrai neprastą, mat jau buvau skaičiusi šios knygos ištrauką, patalpintą portale rasyk.lt.

Taigi kokie gi būna tie pirmieji romanai, kuriuos parašome „ne mes“, kurie „paprastus“ žmones paverčiantys „rašytojais“?

Barokas

Jei reiktų knygą apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų būtent šis žodis –  barokas.

Ar teko kada lankytis Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje? Jei taip, tuomet tikrai pamenate nuostabų ir įmantrų, išdailintą ir pilną detalių interjerą, bei visą apimantį puošnumą. Nors ir neįprastas, tačiau tai geriausias pavyzdys, atėjęs į galvą, nusakantis šios knygos kalbos turtingumą ir vaizdingumą.

Tarkim, kaip apibūdintumėte gvazdiką? Ar tai būtų kažkas panašaus į tai:

„Rožinė, persmelkta violetinio dažo. Arba ametisto, kiek paryškinto rožiniu flamasteriu. O žiedlapis trupus lyg melsvio sparnai, baimė tikra paliesti – vos pačiupinėsi, ir nubyrės pigmento dulkės, prilietęs sužeisi, niekada niekur nebenuskris. Tokie štai mažulyčiai skaisčios spalvos Dievo įkarpyti gvazdikai.“ ?[2]

Tokia autorės kalba: kiekvieną daiktą, kvapą, spalvą atskleidžianti nuostabiais apibūdinimais, keisčiausiais palyginimais, netikėtom paralelėmis.

Kadangi yra sakoma, jog dėl skonio nesiginčijama, tai kalbos grožį paliksiu vertinti kiekvienam skaitytojui individualiai. Tačiau vieną trūkumą, kuris man krito į akis, paminėsiu: kad ir kaip talentingai kuriama aplinka, tačiau ji negali užgožti minties ir vyksmo – štai vienoje vietoje rimtai papykau: kai autorė sukuria ore sklandančią įtampą tarp herojų, „pastato“ juos sustingusius, išalkusius bučinio, tuomet man, skaitytojui, tikrai nė motais, ant kokio kupsto pasilypėjus mergaitė, ar kokių ežero kvapų prisodrintas oras. Kol suskaičiau visus „grožius“, pamečiau akimirką jausmo.

Taigi, vaizdžiai tariant, jei jūroje būtų tiek druskos, kiek pirmojoje romano dalyje yra rašytinės kalbos įmantrybės, tai eičiau vandeniu kaip Jėzus (atleiskit už tokį šventvagišką palyginimą). Tačiau, jei grožio prisodrinti labirintai, kuriais, vietomis paklupdami, vietomis liežuvį (mintį) išsinarindami, prasibrausite, neatbaidys, toliau horizontas išskaidrės ir kalba taps vaizdinga, turtinga, bet nebeliks perkrovimo. Verčiant puslapius jaučiasi, kaip autorė tobulėja, išsivaduoja iš gremėzdiškų aprašinėjimų ir lieka tik žavūs, skaitymo nebeapsunkinantys apibūdinimai, tokie kaip „suolas apžėlęs sniego kuokštais“.

Sėkmės formulė?

„Dėl trijų dalykų buvau visiškai tikra. Pirma, Edvardas vampyras. Antra, kažkuri jo dalis – nežinojau, kokia stipri ji gali būti – trokšta mano kraujo. Ir trečia, aš besąlygiškai ir neatšaukiamai jį įsimylėjau“ [3]

„Jau prieš dvi savaites vieną vakarą ant pagalvės susižinojau, kad myliu tą princą besąlygiškai, vadinasi, visoje Visatoje neegzistuoja tokių sąlygų, dėl kurių dabar turėčiau liautis jį mylėjusi. Tebūnie jis nemylintis, nemeilus liūtas ir tesuėda mane.“[2]

Ar jaučiate lengvutį panašumo šešėlį? Pradžioje maniau, kad tai tik sutapimas, tačiau nori nenori mane persekiojo mintis apie knygų „Ilja. Paliesti dievą“ ir „Saulėlydis“ sąskambius: merginų meilė tokia pati besąlygiška, naivi, visa apimanti. Vyrai – paslaptingi, mistiški, stiprūs, „pavojingi“ savo partnerėms ir tobulai, nenusakomai, nežmogiškai gražūs, priklausantys kitiems pasauliams. Abiejose knygose yra ir trečiasis meilės trikampio herojus – nuoširdus ir linksmas guodėjas, užtarėjas. Ne, tai nėra aklas sekimas, kopijavimas ar kažkas panašaus. Tai tik vos juntami sąskambiai.

O kai geriau pagalvoju, kas čia smerktino ieškoti populiarumo formulės, juk Stephenie Meyer knygos „Saulėlydis” pasaulyje parduota apie 116 milijonų kopijų (įskaitant tęsinius) [4]. Vadinasi tose knygose buvo apčiuoptas sėkmės grūdas, tai kodėl nepasėjus jo naujoje dirvoje? Juolab, kad menine verte Giedrės Bružienės knyga, drįsčiau sakyti, vertingesnė.

Tiesa, tik nepagalvokit, kad Ilja – vampyras. Ne ne ne, tikrai ne. Bet kas, aš tikrai nesakysiu – skaitykit ir atraskit patys.

Siužeto tiesės ir vingiai

Istorija paprasta: studentė Aurelija atvažiuoja pas močiutę į kaimą, praleisti vasaros. Sutinka nuostabiai patrauklų jaunuolį Ilja Danilovą ir siekdama būti kuo arčiau jo, įsidarbina trokštamo vaikino šeimos ūkyje, kur viskas ir prasideda. Tiesa Danilovai ne šiaip karves melžia, bet augina gėles, iš jų distiliuoja eterinius aliejus bei kvapiuosius vandenis. Šioje vietoje lenkiu galvą prieš autorę – originalu, negali ginčytis: siužetas praturtinamas, atsiranda pasakojimų apie kvapų gavybą. Tačiau, jei skaitėte Patrick Süskind knygą „Kvepalai“, tai ši versija jums atrodys labai paviršutiniška, apčiuopta prabėgomis, be gilesnio įsijautimo. Lygiagrečiai kvapų pasauliui knygoje užsimenama apie augalus ir žoles, mat pagrindinė veikėja studijuoja farmaciją. Gaila, kad visa informacija apie šiuos mokslus tuo ir apsiriboja – keletu lotyniškų žodžių. Tiesa, dar minima pora senovinių receptų su džiovintomis gyvatėmis ir keista, niekur nederanti Hipokrato teorija apie keturis žmogaus organizmo skysčius.

Visa istorija pasakojama Aurelijos lūpomis. Šiuo atveju tai laikyčiau tinkamu pasirinkimu, mat autorė vietomis labai taikliai įterpia herojės šmaikščių pamąstymų, nutylėtų atsakymų ir šiaip pamintijimų. Žinoma, tai lemia ir gana gausų srautą padūsavimų apie nepasiekiamą ir tolimą mylimąjį, bet knyga juk apie meilę, tad kaip gi be jų.
Tačiau esminis klausimas, kalbant apie siužetą, yra toks: kur dingo kulminacija? Taip ilgai laukus atomazgos, išrišimo ir nuodėmių atleidimo pasijutau nusivylusi. Didžioji paslaptis, kurios dievas Ilja nedrįso pripažinti (jau išpažinęs kur kas didesnes „nuodėmes“) Aurelijai į akis, beveik prajuokino, o paskutinioji kelionė pasirodė visiškai beprasmė ir dirbtina. Nereikėjo autorei bėgti iš tobulai sukurto Rukundžių kaimo, prisodrinto čiobrelių, jazminų ir nematytų rožių aromatų, gluosnių šnarėjimo ir balto speigo. Nevertėjo. Nesužavėjo. Neužbūrė. Žodžiu – pagadino.

Trečiasis skyrius

Trečiasis skyrius tarsi romano post scriptum – autorė pasiduoda apmąstymams: apie meilę ir jos stiprumo reliatyvumą, žmogiškąją laimę, pasakotojo įtaką istorijai. Prabėgomis nušviečia herojų gyvenimą, kuris netilpo į didžiosios istorijos rėmus, bei tai, kas nutinka „po meilės“. Taigi man pasidarė smalsu, ar nebuvo kilusi diskusija dėl trečiojo skyriaus reikalingumo? Aš nesakau, kad jo nereikia – man jis tinka. Toks teisingas, uždaro vieną ratą ir atveria naują ciklą. Natūrali tėkmė. Tikrasis jausmų grožis ir skurdas. Bet vis tiek galvoju, ar visi, turėję balso teisę sutiko, kad reikia pasakyti, kas būna po „jie gyveno ilgai ir laimingai“?

Išteisinti negalima nuteisti

Ši knyga – lengvas meilės romanas. Čia nerasite gilių pamąstymų, filosofinių išvedžiojimų, ypatingai painaus siužeto, ar sudėtingos simbolikos, tačiau tikrai galėsite atsipalaiduoti ir pasimėgauti skaitymu, mat teksto turtingumas įtraukia į nepaliaujamą visų juslių dirginimą, besipinančią autorės ir skaitančiojo fantaziją. Sunkokai įsisiūbavęs siužetas vėliau rutuliojasi sklandžiai, dialogai, nors vietomis gana paprasti, tačiau nekliūna, herojų portretai pakankamai išvystyti. Žinoma, kiek apmaudu, dėl nevykusios pabaigos, tačiau čia juk pirmoji autorės knyga, parašyta dar ne „rašytojo“, bet žmogaus, turinčio gana rimtų ketinimų juo tapti.

[1] – Aurelija Kripaitė „Literatūros debiutantė Giedrė Bružienė: „Rašiau pirmiausia sau““ (www.15min.lt)
[2] – Giedrė Bružienė „Ilja. Paliesti dievą“
[3] – Stephenie Meyer ,,Saulėlydis”
[4] – http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_best-selling_books