Hurino vaikai

Kuo toliau skaičiau, tuo baisiau darėsi. Nuo didingai ir šaltai skambančių veikėjų ir vietovardžių vardų, archajiškos ir nesuvokiamos senovės, aklo likimo ir keisto pasaulėvaizdžio, kuriame nėra Dievo ir juoko. Jis šiek tiek primena graikiškųjų mitų pasaulį, o Turino ir Nienoros likimas savotiškai atliepia Edipo ir Jokastės tragediją, tačiau vertėtų atminti, kad Viduržemis – barbariškoji šiaurė, į kurią kultūringi graikai žvelgė iš aukšto. Galima į šią barbarų legendą pažvelgti iš aukšto ir mums, juk esame pergyvenę graikus ir romėnus, taigi ir kultūringesni tapę, tačiau ši niūri Viduržemio sakmė turi nepaprastos įtaigos. Tai lyg koks iš chaoso glėbio išplėšto pirmapradžio pasaulio kūrimasis, kai protinga būtybė dar nebuvo įgavusi vienaprasmio žmogaus pavidalo: elfai, žmonės, orkai, nykštukai, valdovai, mokėję taip panaudoti savo dvasinę energiją, kad sugebėdavo tapti metafizinio Blogio arba Gėrio pavidalais. (Tamsusis valdovas Morgotas „Hurino vaikuose“ – kas jis toks? Kokia jo prigimtis? Žmogaus? Elfo? Dievo?) Antra vertus, šiame kūrinyje paradoksaliai atsiskleidžia nuolankumo ir gailestingumo, krikščioniškųjų vertybių, didybė – neapdovanoti jomis, Turinas ir Nienora žūsta, pasivyti savo kraupaus likimo, kurio buvo galima išvengti. Tam reikėjo paaukoti išdidumą ir užsispyrimą. Betgi išdidumas – irgi vertybė. Tai paliudijo Hurinas, nenusilenkęs Morgotui. O štai jo vaikus išdidumas pražudė. Ir suprask kad nori tuos šiaurės barbarus...

Kadangi mačiau visas tris „Žiedų valdovo“ dalis, įspūdingais efektais pranokstančias viena kitą, galiu pasakyti, kad ir „Hurino vaikai“, jei bus kada ekranizuoti, suvirpins ne vieną širdį finalinių scenų grožiu. Tik įsivaizduokit dvesiantį drakoną Glaurungą, pabaisą, užgriuvusią visą tarpeklį, ar Nienorą, puolančią nuo skardžio į upę, ar pagaliau nusenusius Nienoros ir Turino tėvus, susitinkančius prie vaikų kapo, kad, pasidaliję savo apgailestavimais, kartu numirtų!.. Gerai dar, kad itin reta atvejų, kai skaitydami knygą skaitytojai apsiverkia – žiūrint filmą tai beveik garantuota.

Ir nors Tolkieno kūrinys „Hurino vaikai“, supažindinantis mus su Senųjų Žemių istorija ir atskleidžiantis, kas gi vyko žiloje senovėje, prieš „Žiedų valdovo“ laikus, iš tiesų įspūdingas kūrinys, man vis tiek mielesnis šio autoriaus „Hobitas, arba Ten ir atgal“. Galbūt todėl, kad mažytis hobitas primena ne šaltą kaip plyta senų laikų didvyrį, o paprastą šiuolaikinį žmogų – ir dar tokį, kuriam nepatinka nuotykiai ir kelionės, ir savo jaukios olos jis neiškeistų į nieką. Sakysite, menka? Nedidvyriška? Neįdomu? Bet užtat tikra. Ir juokinga. O ten, kur skamba juokas, verda gyvenimas.