Herbas ir varlės

Nors Herbas ir varlės nėra Tomo Staniulio debiutas (1998 m. Rašytojų sąjungos leidykla išleido jo novelių rinkinį Į riedantį traukinį), niekada negali žinoti, ką rasi atsivertęs jauno menininko knygą. Be abejo, smagu laviruoti tarp mirusio partizano istorijos, pasakojamos jo paties (M. Ivaškevičiaus Žali), ir pretenzingo paaugliško dienoraščio (J. Perekrest, I. Varneckaitės Noriu Nobelio). Staniulis irgi priklauso jauniems autoriams, leidžiantiems savo herojams išsipasakoti. Itin pasitikintis savimi Staniulis knygos anotacijoje rašo negalįs nuspėti, ,,ko daugiau – pagyrų ar keiksmų – susilauks ‚Herbas ir varlės‘“. Ko verti tokie kraštutiniai autoriaus nuogąstavimai?

Romaną skaitančiajai visuomenei mėgstama pristatyti V. Obalevičiūtės (muzika P. Kilbausko) ,,susuktu“ trumpametražiu filmuku: dinamiškai besikeičiantys kasdieniniai didmiesčio vaizdai veriasi vartomos knygos puslapių fone. Matyt, tokia pažintis su pagrindinėmis romano idėjomis, o ir pats romanas, bus artimiausi jaunai publikai, kurią rašytojas bando rasti klubuose, universiteto auditorijose, knygynuose.

Nuo 1994 m. rašytas Herbas ir varlės yra trijų žmonių – dviejų vaikinų ir merginos – gyvenimo istorijos. Romanas sudarytas iš 100 neilgų, prasmingai pasibaigiančių ar pereinančių vienas į kitą, skyrelių. Šiek tiek keista, kad jaunas rašytojas į pasaulį žiūri tradicinio pasakojimo požiūriu: būtasis kartinis laikas romane – kertinis akmuo, rodantis sukonstruotą, į reikšminius vienetus sutrauktą pasaulį, išskirtą iš viso patirto laiko. Pagrindinis romano herojus Viktoras ir yra ta ašis, apie kurią sukasi tekstas: pasakojama jo vardu. Viktoro sielos brolis Martinas, su kuriuo nuo vaikystės dalytasi kūrybiniais planais, yra neatskiriamas šio autobiografinio pasakojimo dalyvis. Kiek vėliau vaikinų gyvenime atsiradusi Viktorija galėtų būti atspirties taškas, stabilumo garantas šiame išbyrėjusiame pasaulyje. Draugai, kurie dažniausiai susitinka ar susisiekia silpnumo, dvejonių akimirkomis, nuolat ieško atsakymų į įvairiausius klausimus – tai pagrindinė jų veikla. Įvykiai tėra svarbūs tiek, kiek parodo jų veiksmus keičiantis situacijoms. Abiejų draugų ieškojimai, su(ne)radimai neįmanomi be svaiginimosi. Meilė, skausmingas noras rašyti tampa per mažu stimulu suprasti, lieka kvaišalai, alkoholis.

Traukia akį meniškai atverti paprasti dalykai, kartais nenutrūkstamu srautu besiliejantys žodžiai. Kai kurie stilistinės motyvacijos ar psichologinio įsijautimo ženklai kelia abejonių. Nors keiksmažodžiai lietuvių literatūroje jau seniai nieko nebestebina, vis dar norėtųsi pagrįsto autentiškumo. Autorius juokavo, kad po priekaištų pirmajai knygai stengęsis labiau pažinti moteris, tačiau romano herojė Viktorija, intelektuali, giliai suprantanti pasaulį, gali netikėtai susentimentalėti: ,,Atidarai duris ir įžengei tiesiai. Kad grįši, man pranešė vėjas“ (p. 173). Rupesnį žodį gaudančiam Staniuliui, subtiliai žaidžiančiam ironija ir sąmoju (čia ir bus stipriausios pasakojimo vietos), kai kurie romano gabalėliai pastebimai „nelimpa“. Užtat netrūksta visokių kalbos žaidimų: ,,Šabakštynai Rojaus pievose, nykuma, išsikeroję kadugių krūmai su aplipusiais pirmosios moters, turbūt Ievos, plaukais, kelios ‚Švyturio‘9 alaus dėžės, numestas popiergalis: ‘Alaus negerti‘ ir daug smulkių monetų prisėta“. Išnašos paaiškinimas: ,,O už šią eilutę sumokėta. Spėju, pirmasis netradicine alaus reklama užsiiminėjęs rašytojas – Jaroslavas Hašekas, sukūręs Šveiko ir čekiško alaus archetipą. (aut. past.)“ (p. 222). Panašiu žaidimu būtų galima vadinti paties Viktoro kurtą apysaką ,,Ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių“, šioje apysakoje įdėtą vienos Staniulio novelės iš pirmosios knygos vertimą į rusų kalbą. Skaitytojas yra nuolat painiojamas: gana ryškiomis lietuviškomis realijomis, rodančiomis besikeičiančią istorinę ir socialinę situaciją, nužymėta tikrovė susipina su sapnais, kūryba, svaiguliu. Imi nebesuvokti, nebeatsekti jokių ryšių. Velnias kalbina Viktorą: ,,– Kviečiame pas save, nesibaimink, sukursime naują pasaulį, – vilionės, spėlionės. – Viskas visų gyvenimai, mirtys vienoje plotmėje siejasi, liejasi, pats tikrai niekada neatskirsi“ (p. 56).

Tvarkingas, legalus chaosas, kaip ir knygą pristatančiame filmuke, išlieka perskaičius romaną. Rodos, autorius registruoja, ką žmogus gali ir ką daro jau nebegalėdamas, kiek jėgų ir galimybių jis turi gyventi. Staniulis tikrai ne pirmas prozininkas lietuvių literatūroje, užfiksavęs tokį XXI a. žmogaus paveikslą. Registruoti sumaištį, pasaulį savyje, o dažnai ir savigriovą, nėra nauji dalykai mene. Kitas reikalas, kokią išeitį pasiūlo tas menas. Kertinis klausimas galėtų būti – kaip iš tikrųjų gyvena žmogus, iš kur jis ima jėgų, gyvendamas tokiame į daugybę dalelių suskilusiame pasaulyje? Kur tas branduolys, su kuriuo žmogus įmanomas? Ar neįmanoma pozityvi destrukcija?

Tomas Staniulis tikrai žadėjo, kad kitas romanas bus. Nenuobodus, intriguojantis ir patrauklus pirmasis romanas skatina laukti.