Haiku

Vieną sykį gavau pasiūlymą sukurti „haiku Vilniui“. Pažadėjau, bet taip ir nesukūriau. Ir dabar dėl to kažkodėl džiaugiuosi. Ypač po to, kai perskaičiau sukurtuosius (studentų, namų šeimininkių, eiliakalių etc.) – buvo skelbiami per televiziją kaip savotiškos reklamėlės. Kam – nežinau. Gal tai įstaigai, kuri siūlė piliečiams kurti haiku.

Kai perskaičiau R. Žalynaitės, mokytojos, dvejus metus gyvenusios Japonijoje, sukurtus haiku (autorė nepiktnaudžiavo skaitytojo kantrybe ir pateikė tik trisdešimt vieną prozinės poezijos pavyzdį), supratau, kad turbūt niekada haiku ir nesukursiu. Geriau jau rašysiu epopėjas. Ta prozinė poezija – tiesiog neapsakomas žanras!.. Anot autorės, haiku galima kalbėti apie viską – „koto (senoviškas japonų muzikos instrumentas, panašus į mūsų kankles) muziką, rudens numargintus klevus, ištirpusį sniegą, elgetas ar pavasario lietų“. Bet apie tai gali kalbėti ir kiti literatūros žanrai! Netgi tokie beviltiški kaip publicistika. Kurgi toji haiku paslaptis? Pasakyti daug ar pasakyti mažai? Išmintingai ar kasdieniškai? Paprastai ar įmantriai? Suprantamai ar keistai? Žinant ar nežinant?

Užtat R. Žalynaitės haiku belieka priimti labai tolerantiškai, juolab kad jie labai gražūs, vis apie bambukus ryto vėjyje ir žydinčias slyvutes. Nes jeigu jums kas nepatiks, paimkit tušinuką ir patys parašykit haiku. Kad ir apie tą nusišėrusį katiną už lango, tupintį prie tuščios šlapdešrės pakuotės. Kaži ar tamstoms išeis taip gražiai kaip autorei apie bambukus! O šiaip jau haiku kūrimas galėtų būti geras edukacinis kultūrinis projektas, skirtas visai tautai – tegu visi, neišskiriant net beraščių, sukuria Lietuvai po haiku! O tai dabar visi puola rašyti romanų.