Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas

„Ārmaztōks, ārmaztōks, ārmaztōks!“ – paukščio giesme prasideda žymios šiuolaikinės latvių autorės romanas, ir jei nesusigaudai knygos gale paieškoti „Pastabų“ skyriaus (minusas vertėjai – nėra jokių nuorodų), šie neįprasti raidžių junginiai atrodo kaip skambūs burtažodžiai. Tokių intarpų lyvių (baltų gentis) kalba romane apstu, jie tarsi užkeikia tekstą, suteikia jam pasakos bruožų. „Ārmaztōks“, tarp kitko, reiškia „meilė“.

Ar romanas apie meilę? Ir taip, ir ne. Meilės tema čia pagrindinė, tačiau pirmame plane ne meilė tarp vyro ir moters, bet – tarp kraujo ryšiais sujungtų moterų. Originalo kalba romanas vadinasi „Mergelės mokymas“ – taip motina moko dukterį, močiutė – anūkę, senutė – jaunuolę. Iš kartos į kartą perduodama išmintis pinasi su tautosakos motyvais, veiksmo linija netenka chronologijos ir susisuka spyrale, atkartodama moters gyvenimo cikliškumą. Jauniausioji kartos moteris ieško kelio į savo ištakas, tuo pačiu rekonstruodama ankstesnių kartų moterų gyvenimus: „Po Asnatės kojomis – kelias. Ji nori eiti ten, kur Edė pagimdė Mildą, nes Milda pagimdė Ariją, nes Arija pagimdė Astridą, nes Astrida pagimdė Asnatę“.

Romane vyrai reikšmingi tiek, kiek jie veikia moterų pasirinkimus ir lemtingus gyvenimo posūkius. Jų portretai – punktyrinis fonas moteriškajai kraujo linijai. Tėvo motyvas romane neegzistuoja, vyrai – kaip gyvybės tęsėjai – pasirodo ir išnyksta savo keliais, lieka tik moterys-gimdytojos, moterys-augintojos, moterys-laidotojos. Supindama trijų gyvenimų linijas, rašytoja gilinasi į moters savastį ir seka atsikartojimais dukters-motinos-močiutės likimuose.

Romaną įdomu skaityti vien tam, kad susipažintum su šiandienine kaimynės Latvijos proza, palygintum latvių ir lietuvių istorijos, buities motyvus, iš naujo taško patyrinėtum baltiškąjį mentalitetą.