Gurmano užrašai

Knygoje daugiau pasakojama apie patį autorių gurmaną, negu apie kulinariją. O jis iš pradžių atrodo truputį snobiškas, nes daugiausia dalijasi įspūdžiais iš kelionių po prabangius pasaulio restoranus (Londonas ir Maljorka –­ tai ne koks nors Bulgarijos kalnų kaimelis, nors ir tokiame, beje, gali nusišypsoti laimė itin skaniai pavalgyti). Apie lietuvišką virtuvę kalba mažiausiai, tačiau šio profesionalaus virėjo užrašai neapsiriboja išpuoselėto skonio ir aplankytų vietų aprašymais. Pagrindinė jo gyvenimo filosofijos kryptis – kuo labiau išpuoselėtas žmogaus skonis, tuo giliau žmogus gali pažinti jį supantį pasaulį ir save patį: „Tie, kuriems vien egzistuoti ir prisitaikyti neužtenka, rūpinasi savo skonio pojūčiais ir pagal galimybes stengiasi juos lavinti. Juk geras ir išlavintas skonis – tai pagrindinis raktas į sveiką mitybą, į kurią mūsų visuomenėje žiūrima įvairiai, bet ne visada racionaliai“ (p. 67). Apie skonio pojūtį (ne tik fiziologine, bet ir estetine prasme) jis gali pasakoti ištisus puslapius, kartu dalydamasis įgyta išmintimi ir gyvenimiška patirtimi. Greitai įsitikini, kad autoriaus tikslas – ne pademonstruoti rafinuotą, į aristokratiškumą pretenduojantį kalbos stilių (vietomis primenantį moteriškos lyties skaitytojų numylėtinių R. Rastausko ar K. Navako „skanius“ tekstus), bet įdomiais ir taikliais pastebėjimais išryškinti gyvenimo įvairovę, pasidalyti pastebėjimais apie daiktus, sutiktus žmones, restoranų ir virtuvės istoriją. Išties jis blaiviai, logiškai ir nepiktai samprotauja apie vadinamą „masinę kultūrą“, nesibodi šou biznyje besisukančių kolegų kritikos: „Aš vertinu mados kūrėjus ir žaviuosi jų kūryba, bet labai atsargiai žiūriu į aplink mados pasaulį besisukantį verteivų verpetą. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie vyno pramonę, ir daugelį kitų sričių, bet aš visai nenoriu jums teigti, kad tai yra be galo ydinga ir kad tam reikėtų kaip nors priešintis...(...) Visiškai pritariu nuomonei, kad pasaulis –­ tai tik didelė mėšlo krūva, tačiau vieni išmoko tą mėšlą perdirbti, o kiti išmoko jame sėkmingai plaukioti. Todėl dirbantiesiems „perdirbimo pramonėje“ reikėtų ne tik stengtis keisti pasaulį, bet ir dažniau susimąstyti apie tai, kaip ir ką vartoti, kad tiems, kurie plaukioja, plaukioti būtų šiek tiek nepatogiau“ (p. 93). Istorijos, filosofijos, literatūros, meno žinios padeda jam gyvai iliustruoti savo mintis, o „nepatogių“ temų (tokių kaip holokaustas) aptarimas rodo, kad lietuvių autoriai (kad ir neprofesionalūs) pamažu vaduojasi iš kompleksų, neurozių ir baimių. Esame tokie, kokie esame, tačiau juk dėl to neturime nustoti domėtis pasauliu.