Glėbys

Esama knygų, kurioms vertinti ne visada tinka įprastiniai literatūros vertinimo kriterijai – teksto struktūros, meninės kalbos ar sukurto fikcinio pasaulio savybės… Kartais visa tai tampa tiesiog antraeiliai dalykai palyginti su tekstu perteikiama autentiška patirtimi. Tokio kūrinio reikšmę lemia nebe estetinė, literatūrinė vertė, jis vertintinas platesniu kultūriniu požiūriu. Ir nors atsiduriama ant grožinės ir biografinės literatūros ribos, tai nesumenkina kūrinio patrauklumo.

Tokio „neliteratūrinio“ vertinimo reikalauja Lietuvoje dar nežinomos Kanados rašytojos Irenos Mačiulytės-Guilford ką tik išleista knyga Glėbys. Aiškaus žanrinio „rakto“ ji nesuteikia: neaišku, ar šią knygą skaityti kaip romaną, ar kaip prisiminimus, o gal kaip istorinę apybraižą. Galbūt tiktų apysakos apibrėžimas.

Šiuolaikinei literatūrai žanras gal ir neprivalomas. Tačiau tema, gvildenama Glėbyje, yra visiškai nešiuolaikiška, nepopuliari ir netgi trikdanti. Tema, kuri mūsų literatūroje dar neaprašyta. Tai lietuvių, Antrojo pasaulinio karo metais emigravusių į Šiaurės Ameriką, vaikų tapatybės problema, jų požiūris į Lietuvą ir santykiai su čia likusiais giminaičiais. Anksčiau vieni į kitus žvalgėmės ir bendravome tik per didelį nuotolį, o atgavus galimybę vėl susitikti paaiškėjo, kad tai ne taip paprasta. Ypač tai mažumai, kuri gyveno užatlantėje. O apie mažuosius didieji linkę mažiau galvoti – šis netikėtas perspektyvos apvertimas mums, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nemalonus. Atviras skausmingas pasakojimas apie jausmus žmogaus, priversto gyventi dviejose šalyse – vienoje realiai, o kitoje mintyse – yra išskirtinė Glėbio savybė. Gyvenant vienoje vietoje nuolat juntama kitos vietos buvimo įtampa – dar nebūtinai ilgesys. Pagrindinė veikėja Aldona pasakoja apie savo, lietuvių išeivių dukros, gyvenimą Kanadoje. Vaikui primetama prarastos tėvynės drama, kaltė ten likusiems artimiesiems. Nepelnyta kaltė, kuri paveldima su krauju.

Nuo vaikystės Aldona turi du gyvenimus: realųjį kanadietišką ir dvasinį lietuvišką. Mergaitė, gimusi ir augusi Kanadoje, auklėjama kaip „gryna“ lietuvė, priklausanti lietuvių bendruomenei. Jos lietuviškąją tapatybę formuoja šeštadieninė lietuvių mokykla ir artimųjų pasakojimai („lietuvė kanadietėje, sraigė, pasislėpusi kiaute“). Nematytą tėvų šalį ji įsivaizduoja tik iš lietuviško elementoriaus vaizdų, pasakojimų bei nuogirdų apie sovietų okupuotą kraštą. Paaugliški bandymai išsivaduoti iš pareigos ir kaltės jausmo niekad neregėtam pasauliui, viduje verdantis pasipriešinimas primestam nenatūraliam bendravimui su lietuviais, kuris trukdo susidraugauti su kanadiečiais bendraamžiais, bandymai atmesti nelygiavertį, kaltės jausmą sukeliantį santykį su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais lieka be atsako. Paliktos gimtinės besiilgintis ir didžiulę gėlą jaučiantis tėvas vienintelę savo dukrą aukoja kaip kaltės išpirką tėvynei:

Jis laiko mane tvirtai ir grūda neįkainojamą tėvynės maną man į burną. Springstu, dūstu ir žiopčioju, tiesiu kaklą aukštyn, bandydama neužspringti.
Aš kitokia“, šaukiu. „Aš gimiau čia. Aš – ne tu“.
„Tu esi lietuvė“, šnypščia jis. „Grynų gryniausia lietuvė“.

Vienintelis pačios Aldonos jutimiškai patirtas lietuviškumo skonis – tai močiutės gaminamo maisto skonis. Pati išmokusi gaminti lietuvišką maistą, sovietmečiu atvykusi į Lietuvą Aldona stebisi parduotuvėse nematydama tos maisto gausybės, kuria garsėja lietuviai.

Pareiga būti lietuve merginai kelia nemalonių pojūčių: didžiausios įtampos akimirkomis, kurias išprovokuoja lietuviškieji reikalai, patiriamas alpulio, slydimo, čiuožimo žemyn jausmas, prasideda klaikūs košmarai. Tai atsiranda todėl, kad ji negali gyventi normaliai, būti paprasta kanadiečio žmona, neturinti antrosios tėvynės ir neįsipareigojusi išpirkti kaltės visai paliktai giminei.

Kultūrinės tapatybės ir tautybės problema, tėvų ir vaikų santykiai dar labiau komplikuojasi susidūrus su žvilgsniu iš Lietuvos. Vienos šeimos narių, atsidūrusių skirtingose Atlanto pusėse, susikalbėjimą trikdo ne vien patirtis, įgyta gyvenant skirtingose kultūrose, ir neadekvatūs, iš nuogirdų ar stereotipų kuriami įsivaizdavimai, bet ir netiesioginiai kaltintųjų ir kaltinamųjų santykiai. Kanadiečiai tai mėgina spręsti materialiai remdami giminaičius ir šitaip stengdamiesi kompensuoti nelygiavertes gyvenimo sąlygas. Tačiau dovanomis apipilami giminės iš Lietuvos nepatenkinti, jiems atrodo žema visas problemas spręsti materialiai užuot grįžus atgal ir kūrus savąją šalį. Trečiojoje dalyje autorė aprašo giminaičių iš Lietuvos – pusbrolio Jurgio ir pusseserės Daivos įspūdžius:

Daiktai, niršta Jurgis, žingsniuodamas po svetainę. Daiktai – tai viskas, apie ką jie galvoja. […] Ko gali tikėtis iš žmogaus, kuris gimė čia, kuris turi viską, kuriam niekad nieko netrūko. Žmogaus, kuris nežino, kas yra skurdas, nes aplankė tėvynę tik kartą per keturiasdešimt metų. Žmogaus, kuris niekad to nepatyrė. […] Ateitis – štai kas svarbu.

Pusbrolis kaltina Ameriką, kad ši nepadeda Lietuvai, neateina ir neišvaro sovietų. Gana naivokas patriotizmas, visą pasaulį kaltinant dėl mažos tautos nelaimės, ieškant kaltųjų bei gelbėtojų iš šalies. Bet ar gali šeima atsisakyti susikurto gyvenimo ir grįžti gelbėti Lietuvos? Ar verta dar kartą patirti gyvenimo lūžį, juolab abejojant, kad tai ką nors pakeis? Tėvo brolis, apimtas nemotyvuotos neapykantos ar pavydo, prakošia pro dantis: „Kapitalistas. [...] Jeigu po karo būtum grįžęs namo, būčiau pasirūpinęs, kad tave nušautų“. Sovietinė „klasinės neapykantos“ leksika, ksenofobinės nuostatos bendraujant su artimiausiais giminėmis – štai ko iš Lietuvos sulaukia išeiviai.

Išeiviai savo ruožtu mano, kad giminių nepasitenkinimo dovanos dar nenumalšino, jų dar nepakanka, kad išpirktų kaltę ir pateisintų savąjį gyvenimo kelią. Tarp istorijos atskirtų šeimos narių nebelieka atviro ir artimo dialogo, tvyro slapta neapykanta, svetimumas. Tai nebepakeičiamas keturiasdešimties metų tylos rezultatas, – knygos pabaigoje konstatuoja pasakotoja.

Kur riba tarp individualaus gyvenimo ir pareigos tautai, šaliai, tėvynei? Ar tokia išeivio dalia – būti tik pabėgėliu iš šalies, kuriai jis priklauso? Ar vis dėlto jis turi teisę į normalų gyvenimą be slegiančios tautybės naštos? Jei sugebėsime rasti atsakymus į šiuos klausimus ir tapsime vieni kitiems atlaidesni ir supratingesni, žengsime didelį žingsnį.

Išėjusiems sugrįžti neįmanoma… Tik ne tokiems patiems ir ne į tą pačią vietą.