Geriausias katinas pasaulyje

Klivlendo Emorio knyga „Geriausias katinas pasaulyje“ priklauso knygų serijai apie katiną Baltąjį Lokį, į rašytojo gyvenimą atėjusį vieną žiemos vakarą ir tapusį neatskiriama to gyvenimo dalimi. Tiesą sakant, Emoris ir Baltasis Lokys netgi palaidoti vienas šalia kito, neatskiriami net po mirties. Ši knyga man labai artima, kadangi visi katinai, atėję į mano gyvenimą, pasirodė netikėtai, nekviesti, ir vis dėlto labai laukiami ir itin greitai tapę nepakeičiamais.

Iš pradžių, kaip ir dauguma kačių šeimininkų, nebuvau sužavėta knygos pavadinimu (kadangi būtent mano katinai yra geriausi katinai pasaulyje), tačiau, žinoma, supratau autoriaus jausmus. Be to, K. Emoris buvo pasiruošęs galimiems priekaištams:

„Visų pirma noriu atsiprašyti. Iš mano pusės buvo įžūlu taip pavadinti šią knygą, paskutinę iš serijos apie katiną, kuris yra mano šeimininkas. Įžūlu todėl, jog kiekvienas žmogus, kuris turi ar bent jau kada nors turėjo šeimininką katiną, žino, jog geriausias katinas, koks tik gali būti pasaulyje, yra jo katinas.“

K. Emorio knygoje perskaitysite daug puikių istorijų apie jo katiną ir jų gyvenimą kartu. Prisimenami šlovingi ir kvaili praeities nutikimai. Viena iš istorijų pasakoja apie Harvardo laikus. Autorius su draugu užsiregistravo į kursą, pavadinimu „Idėja apie likimą ir dievus“. Jie buvo girdėję, kad šiose paskaitose neužduodama daug namų darbų ir labai nusiminė, gavę prastus pažymius. Pažymiai buvo pakelti profesoriui sužinojus, kad jie dar nėra baigę mokyklos. Jis turėjo įprotį visa, kas gera išreikšti sušukdamas „puiku!“ – tokių ekscentriškų Emorio pastebėjimų apstu šioje knygoje.

Skyriuje „Mano paskutinioji hercogienė“ jis prisimena nepavykusį bandymą parašyti Valisės Vindsor, Vindzoro hercogienės, autobiografiją, kurioje didžiausias dėmesys buvo skiriamas tam, kaip ji kankinosi dėl nesuteikiamo karališkojo titulo. Itin komiškai (netgi su gėdingomis detalėmis), jis smulkiai papasakoja pompastiškus pokalbius ir iki skausmo nuobodžius kviestinius pietus, rengiamus labiau dalyvių ego ir tuštybės „paglostymui“, nei dėl kokio nors tikrojo socialinio tikslo (nors, kita vertus, aš suprantu, jog tai ir yra socialinis tikslas).

Emoris prisimena ir savo, kaip aktyvisto už gyvūnų teises, dienas. Dėl gyvūnų jis dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį. Jo darbai tikrai nėra pamiršti – net po Emorio mirties jie tęsiami Juodojo Grožio Rančoje. Pamiršti Emorį neleidžia ir jo rašiniai, paliečiantys kiekvieno juos skaičiusio širdį bei sielą.

Emoris gyveno įdomų gyvenimą, pažinojo daugybę kitų įdomių žmonių. Jos istorijos tai ne įprasta praeitis ar paskalų skyrelio intrigos. Jis eina sudėtingiausiu keliu, ieško visuotinai priimtinų reikšmių ir krypčių. Nepriklausomai nuo socialinio statuso, politinės motyvacijos ar intelekto lygio, žmonės yra žmonės, ir jie daro pačius nepaprasčiausius, savanaudiškiausius, labiausiai pasiaukojančius, kvailiausius ir nuostabiausius dalykus. Tokie Emorio pastebėjimai džiugina skaitytoją.

Emorio prisiminimai apie paskutines jo dienas su Baltuoju Lokiu bei nelengvai priimtą sprendimą nutraukti jo kančias griebia už širdies. Emoris emocingai pasakoja apie širdgėlą, apėmusią jį po gyvūno netekties (tai ypač skaudu viengungiams, kadangi jie būna dar labiau prisirišę prie savo augintinių). Prasminga būtų šią knygos dalį panaudoti pamokslui.

Emoris ir Baltasis Lokys kartu palaidoti Juodojo Grožio Rančoje, per daugelį metų tapusioje namais tūkstančiams gyvūnų – tiems, su kuriais buvo šiurkščiai elgiamasi, ar kurie buvo apleisti ir galiausiai atklydo tenai. Emoris tikėjo (ir aš tuo tikiu), jog gyvūnai taip pat turi sielas, taigi jie nusipelnė žmoniško elgesio. Tačiau net jei sielų jie neturi, jie nusipelnė gyventi geriau – kaip bet kurie gyvi padarai.

Paėmę šią knygą, nusiteikite ir juokui, ir ašaroms. Paskutiniajam skyriui būtinai pasiruoškite nosinaičių, o knygą skaitykite ant kelių laikydami katiną, kaip, tiesą pasakius, padariau ir aš, rašydama šį atsiliepimą.