Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Geriausia diena — šeštadienis

Geriausia diena — šeštadienis Nelabai patraukliai apipavidalintą knygelę paėmiau skaityti tik iš smalsumo: ar tikrai tokie jau blogi tie moterų romanai, kaip vienu balsu tvirtina literatūros specialistai? O ją užvertus apėmė toks jausmas, kad dėl kai kurių autorių nemokėjimo rašyti (nors jų noras gali būti labai didelis) drįsčiau kaltinti visuomeninę santvarką, ilgai neleidusią moterims mokytis skaityti ir rašyti. Gal tarp lietuvių moterų autorių tiek mažai S. Parulskio ar S. Gedos lygio rašytojų tik dėl to, kad jos turi ką pasakyti, bet nežino kaip. Ir nemoka.

Šio romanėlio veikėja plėšosi tarp darbo, kur rezga intrigas, ir namų, kur laukia du vaikai ir vyras, labiausiai primenantis nupraustą Vingių Jono kopiją. Pasakojimas labai buitiškas: aprašydama kasdienybę, rašančioji daugiau dėmesio skiria ilgiems ir neįtikėtinai mandagiems dialogams, negu apmąstymams svarbiais gyvenimo klausimais. O čia tokių pasitaiko nemažai: siužetas tiesiog kimšte prikimštas lemtingų įvykių. Per neilgą laiko tarpą „kontoros planktono“ atstovei Saulei tenka išgyventi ir nesantuokinę meilę, ir persileidimą, ir gydymąsi nuo nervinės įtampos, ir vyro neištikimybę, ir net dvejas laidotuves... Apie viską pasakojama tuo pačiu „tauškančiu“ stiliumi, nes Saulė, kaip ir jos „širdies draugė“, labiausiai trokšta meilės ir dėl savo naivumo daugiau niekam neteikia didelės reikšmės. Nenuostabu, kad gyvenimo vėtytiems ir mėtytiems patriarchalinės mąstysenos skaitytojams tokios knygos gali atrodyti nieko vertos. Gal todėl, kad jų veikėjams trūksta savigraužos ir baimių?

Labiausiai ši knygutė primena kitos prozos debiutantės R. Urmetzger storą veikalą „Per aspera...“ Tik čia neskiriama šimto puslapių jausmams ir žvilgsniams nagrinėti ir veikėjai ne tokie idealizuoti. Svarbiausios akimirkos aprašomos keliais sakiniais, gerokai „pagardinus“ juos moterų žurnalų stiliaus kalbos klišėmis ir štampais. Šiek tiek savigraužos, truputį apie darbą, šeimą, kurioje dažnai „nėra apie ką kalbėti“ (p. 139), stažuotė užsienyje irgi neįstringa atmintin... Suprantu, kad tokios knygos leidžiamos tiesiog tam, kad būtų: kaip atsvara tradicinei, akademiškai literatūrai ir lietuviškas verstinių romanų apie meilę pakaitalas. Jau geriau savas rožinis romanas, su lietuviškais vardais, pažįstamomis problemomis... Nepavojingas, neslegiantis, turintis savo auditoriją.
Aleksandra Fomina
2008-06-09
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 288
Kodas: ISBN 978-9955-24-827-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-14 13:54
Sveiki, plunksnos broliai, sesės ir skaitytojai,
Noriu parašyti kokį įspūdį man padarė Onos Miliukaitės – Delonienės knyga “Geriausia diena – šeštadienis” ir kokį įspūdį A. Fominos recenzija.
Aš kaip ir ji pirmiausia noriu „mesti keletą akmenukų“ į lietuvių autorių literatūros „daržą“. Negausu garsių pavardžių, knygų – bestselerių. Kitas klausimas ar mums reikia tų bestselerių? Nedaug išleidžia leidyklos mūsų autorių kūrinių, nors praeitais, skaitymo metais lyg ir pagausėjo. Manau, kad jau šiais, krizės metais, daug lietuvių autorių knygų skaitytojas neišvys. Gal ne todėl, kad jie neparašė, neišsiuntė leidykloms, manau, todėl, kad - sunkmetis.
Aleksandra Fomina rašo, kad lietuvių autoriai turi ką pasakyti, bet nelabai moka. Na, gal išmoks, tik reikia būti patriotiškesniais ir tolerantiškesniais šiuo atžvilgiu. Kviečiu tikėti jais, padėti jiems, kad nenusiviltų ir rašytų, kad stengtusi rašyti geriau, tobulėtų.
Linkiu dar mokytis kaip rašyti ir tobulėti savo kūryboje Onai Miliukaitei - Delonienei.
Pirmoji jos prozos knyga man patiko. Knyga ne banali, kaip ne kurių kitų mūsų prozininkių. Ir visai nepanaši į Rimos Urmetzger romana... Ji kažkokia neeilinė savo naujovišku lengvu stiliumi, paprastumu, bet ne prastumu. Taip, stilius man patiko, o svarbiausia – jis yra! Puikiai pinamos siužeto linijos, netradicinio turinio romanui, trumpi veikėjų apibūdinimai, nuostabios įžvalgos, gerai parinktos citatos. Visa tai puikiai papildė ir praturtino romaną, manau, užtušavo kai kuriuos trūkumus.  O, jų, mano nuomone, labai nedaug.
Po tuo lengvu, „tauškančiu“ stiliumi, (kaip pavadino A. Fomina), slepiasi gili mintis, reikia tik įsiskaityti. Sutikite, šią knygą reikia mokėti skaityti. Nors „užkabina“ ji iš pirmo puslapio, lengvai skaitosi, bet, kai įsigilini, tuomet randi visai neblogų minčių, perskaitai dar ir dar, randi sau kažką.
Perskaičius knygą arba lieka kas nors įsimintino, pamokančio, jaudinančio, kam tu nesi abejingas arba ne. Tai ši knyga nėra ta, kurią perskaitęs ir užvertęs paskutinį puslapį nieko nepasisėmei iš jos. Priešingai. Aš ją perskaičiau susidomėjęs ir laukiu kitų šios autorės knygų, nors daugelį girdėjau sakant, kad tai moteriškas romanas... Mums vyrams juk reikia pažinti moterų pasaulį? Šioje knygoje jis įdomiai ir intriguojančiai pabandytas praskleisti. „Neseilėta“, netuščiažodžiaujanti meilė ir kiti jausmai  vyrauja romane.
Kūrybinės sėkmės autorei!
Ovidijus Nevyšniauskas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą