Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Galapagai

Galapagai Dar viena užburianti linksmojo amerikiečių šizofreniko (pastarasis žodis ne įžeidimas, o medicininė diagnozė) knyga. Užburianti ne filologiniais išsidirbinėjimais (literatūrinė K. Vonneguto kalba – itin paprasta, beveik šnekamoji, kaip sakė pats autorius – „šizofreniškai telegraminė“), o gaivališka fantazija ir iškiliomis idėjomis. „Galapaguose“ tęsiama niekad nepabostanti Kilgoro Trauto epopėja: šįkart pasakojama jo sūnelio Leono šmėklos, kuri prisimena paskutines šiuolaikinės civilizacijos dienas. Po pasaulinės katastrofos (karo, bado ir nevaisingumo) išlikę žmonijos likučiai ir likutės apsigyvena Galapagų saloje ir toliau dauginasi bei evoliucionuoja, tik šįkart reikiama kryptimi: jų smegenys mažėja, o smegenų savininkai pamažu tampa, kuo ir turėtų būti – truputį mąstančiais primityviais ichtiandrais. K. Vonnegutas atvirai tyčiodamasis iš pasipūtusios žmonijos atskleidžia pagrindinę visų blogybių priežastį – mes turime per dideles smegenis ir per mažai proto: „Trys kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai kadaise vos nebuvo padėtas taškas.“

Galėčiau visu galingumu įjungti savo defektuotą milžinišką smegeninę ir ilgai bei tuščiai pliaukšti apie šią knygą ir jos autorių. Tačiau vietoj viso to bergždžio reikalo geriau pateiksiu keletą K. Vonneguto interviu (2003.II.19) naujienų agentūrai „The Washington ProFile“ fragmentų, kurie itin gerai atspindi „Galapagų“ dvasią.

Žmogus – pati didžiausia evoliucijos klaida!

– Churchillis kalbėjo apie demokratiją kaip apie siaubingą valdžios sistemą, kurios nėra kuo pakeisti. Kas galėtų pakeisti žmones?

– Prašom: arkliai, žirafos, šimpanzės, burundukai – jie tiesiog nuostabūs. Galų gale žuvėdros.

– Bet juk jie neturi proto?

– O kam jis reikalingas? Vandenilinėms bomboms daryti? Mes destruktyvūs gyvūnai. Visi mano, kad evoliucija puikus dalykas. Tiesiog pažvelkite į begemotą – tai juk pritrenkianti evoliucijos idėja.

– Bet gyvūnai juk irgi naudoja prievartą vienas kito atžvilgiu.

– Žinoma. Tačiau beždžionės negali sunaikinti visos planetos, o mes tą jau padarėme. Žaidimas baigtas – mes subjaurojome atmosferą ir vandenį. Artindami pasaulio pabaigą, darome gerą darbą. Karas, kuris prasidės Irake, nesibaigs niekada. Žmonės visada trokšta keršto. Jie pasiryžę paaukoti savo gyvybę ir turi teisę susirgti pasiutlige. Sparnuotosiomis raketomis nužudysime daug žmonių – siekdami atkurti „teisingumą“.

– Kuo visa tai gali baigtis?

– Nesu didelis optimistas. Man nepatinka tai, ką dabar daro mano vyriausybė. Šiandieninė Amerikos užsienio politika – baisi. Vyriausybė šiandien – tiesiog pasilinksminimo vakarėlis, visur aplinkui – vien linksmybės. Dabartiniais laikais pati geriausia pramoga, kai pasitaiko šansas ką nors nudobti. Mūsų prezidentas nori mus pralinksminti, žmonių akyse jis nenori pasirodyti liūdnas. Kiekvienam nužudytam Irako kareiviui teks keli šimtai taikių gyventojų. Tai ir yra mūsų užsienio politika.

– Ar žiūrite televiziją?

– Taip, žiūriu kriminalinį šou „Įstatymas ir tvarka“, komedinį serialą „MASH“. Dabartinė administracija negerbia žmonių, ši nepagarba aiškiai matoma tokiose laidose kaip Jerry Springerio šou. Jie parodo, kokie mes idiotai ir baisūs žmonės, kad mes apskritai nieko neverti. Kokio velnio tokie žmonės eina balsuoti, juk jie – žmonijos atmatos.

– Skamba nedemokratiškai.

– Žinoma! Bet mes turime labai nedemokratišką vyriausybę.

– Tai kokia gi išeitis? Ar ne per vėlu ko nors imtis?

– Iš visų Nobelio premijos laureatų labiausiai mėgstu Albert’ą Camus. Jis sakė: „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė.“ Taip, žinoma, padarykime tai visi kartu. Pasaulis – tokia pamazgų duobė, kad gyventi joje per daug skausminga. Prancūzijoje mačiau kapines su palaidotais anglų kareiviais, žuvusiais per I pasaulinį karą. Kapinių vartuose įrėžti anglų poeto Alfredo Housmano žodžiai: „Jūs buvote pernelyg jauni suprasti, kad likdami gyventi menkai ką teprarandate.“ Būdamas pėstininku mūšio lauke mąsčiau: „Gyvenimas ne toks svarbus!“ Kartais pagalvoju, kad būtų geriau, jei mane būtų užmušę amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje dieną, tada nebūtų reikėję terliotis su visu tuo mėšlu. Prieš kelias dienas mano namuose kilo gaisras, aš vos neužtroškau dūmuose – būtų buvę taip elegantiška! Tada būčiau galėjęs ramiai pasnausti – aš dievinu miegą.

– Kartais jus išvadina socialistu...

– Taip, žinoma, aš ir esu socialistas. Iki šiol labai domiuosi Marxu. Komunizmas Rusijoje – nepavykęs eksperimentas, bet ar carizmas buvo geresnis? Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.

– Bet kapitalizmas niekada nesiekė utopijos, jis visada manė, kad žmogus gobšus?

– Taip, kapitalizmas ne tik manė, bet ir sėkmingai tą įrodė!

– Ir nėra jokios išeities?

– Liko vienintelis kelias – nusižudyti. Beje, aš pats tuojau pat nusižudysiu, kai tik pasidėsiu pypkę.

– O kokie bus paskutiniai Kurto Vonneguto žodžiai?

– Viskas puiku ir netgi neskauda.

P. S. Keliolikos bestselerių autorius kentėdavo nuo baisios depresijos kiekvieną kartą, kai pasirodydavo nauja jo knyga. 1985-aisiais išėjus romanui „Galapagai“ šešiasdešimtmetis rašytojas bandė net nusižudyti. Deja, nepavyko.
CASTOR&POLLUX
2008-04-24
 
Kita informacija
Pavadinimas
originalo kalba:
Galapagos
Tema: Romanai
Leidykla: Kitos knygos
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2007
Vertėjas (-a): Povilas Gasiulis
Puslapių: 277
Kodas: ISBN 978-9955-640-41-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-24 23:27
būsimoji
Įdomu, kodėl?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą