Fotografijos, istorijos, žemėlapiai: foto/karto/istorio/grafijos

Straipsnių rinkinį, kurį sudarė fotografija besidominantys jaunos kartos menotyrininkai, praverstų paskaityti visiems, kas susirūpinęs šiuolaikinį civilizuotą pasaulį užvaldžiusia vaizdų kultūra. Užuot skelbdami, kad anksčiau vyravusi teksto ir naratyvo tradicija, dabar pamažu nueinanti į antrą planą, yra kur kas vertingesnė, intelektualais save laikantiems kultūros veikėjams reikėtų paprasčiausiai pasidomėti, kokiais būdais šis reiškinys randa kelią į mūsų kasdienybę. Kitaip sakant – kaip mes patys suvokiame fotografiją (kaip vieną pagrindinių kasdienybės estetikos meno šakų), kaip ji veikia mūsų mąstymą ir pasaulio suvokimą ir kaip tą suvokimą galima keisti ir valdyti, atitinkamai manipuliuojant fotografiniais ir kinematografiniais vaizdais.

Apie tokius eksperimentus kalba R. Frielingas straipsnyje „Archyvas, medijos, žemėlapis, tekstas“, kuriame žemėlapis – greičiau mentalinė, o ne materiali kategorija. Itin moksliško, daug teorinės informacijos ir meninių eksperimentų dokumentacijos pateikiančio teksto autorius tyrinėja žinių archyvavimo ir išdėstymo būdus, kurie prieštarauja įprastai linijinei, hegemoniškai tradicijai. Toks ir knygos sudarytojų tikslas: kitaip sudėlioti itin fragmentiškai pateikiamas Lietuvos fotografijos istorijos dalis, kad pamatytume, kaip institucijos veikia mūsų vaizdų ir pasaulio suvokimą. Apie tai plačiau rašo istorikai R. Šermukšnytė ir V. Safronovas: „pasirenkant tam tikrus šių dienų filmo idėją atitinkančius kadrus ir juos uždengiant tų kadrų reikšmę iškraipančiu komentaru, gaunama vizualinė istorijos falsifikacija“ (p. 123), nes „dauguma mūsų viešojoje erdvėje figūruojančių praeities reprezentacijų atspindi ne realius praeities įvykius, bet praeities mitą, tarnaujantį konkrečios bendruomenės interesams“ (p. 137). Kitaip tariant, leidinys skatina pažvelgti iš šalies ne tik į diktuojamus vaizdų suvokimo būdus, bet ir save pačius, noriai priimančius tą diktatą. Lietuvišką tekstą (nors ir ne itin profesionaliai suredaguotą) papildo angliškas, skirtas posovietinę erdvę tiriantiems specialistams. Kad ir kaip būtų, mūsų istorija, nors ir „sukonstruota“, yra unikali, ir žvelgti į ją visais įmanomais rakursais labai sveika. Pradėti galima kad ir nuo fotografijos: tikriausiai net nestudijavusieji Lietuvos fotografijos istorijos būtinai prisimins kai kuriuos ryškiausius jos „eksponatus“.