Isabelle Allende debiutinis romanas - knyga, trykštanti magija bei fantazijomis ir apimanti pusę šimtmečio Čilės istorijos.
Gali pasirodyti keista, kad kūrinys, kuriame apstu magijos motyvų, žavi savo realistiškumu. Tačiau, skaitydamas tikrai pasijunti tarp kalnų ir vynuogynų, nepaisant to, jog autorė nė kart neįvardija, kur konkrečiai rutuliuojasi veiksmas. Bet lengva įsivaizduoti, žinant, kad I. Allende - tikra čilietė, nors dabar ir JAV pilietė bei gimusi Limoje, ji čilietišką kraują paveldėjo iš abiejų tėvų. Negana to, ji - buvusio Čilės prezidento Salvador Allende dukterėčia (kuriam romane suteikia Kandidato rolę). Todėl nenuostabu, kad moteriškai magiškas ir stebuklingas romanas patirštintas riebiu kiekiu politinės istorijos ir faktų. Gal kitiems tai ir gali pasirodyti truputį nuobodoka, tačiau suteikia knygai savotiškos vertės. Skaitytojas taip pat neturėtų pamiršti, kad knyga parašyta to meto įvykių šešėlyje, kuomet I. Allende karinio perversmo metu turėjo emigruoti į Venesuelą. Ir nežiūrint to, kad romano siužetas užmaskuotas metaforomis, vis tik autorei pavyko atskleisti faktus apie žiaurią diktatūrą ir pavaizduoti, kaip barbariškas Pinočeto despotizmas panardino jos gražią šalį į politinę netvarką ir ekonominę suirutę.
Į lengvai skaitomu stiliumi parašytos knygos turinį įsipina ne tik ekcentriškos šeimos narių gyvenimas bei nuostabiai nutapytas šalies portretas, bet ir istorinės svarbos personos, kaip tarkim autorės dėdė Pablo Neruda (Poetas) ir Victor Jara (gitaristas Pedras Terseras Garsija). Tačiau mano manymu, gražiausi - išgalvotieji personažai. Kaip tarkim Truebų moterys, sužavėjusios mane labiausiai ir galbūt dėl to (o gal dėl to, kad moters temą literatūroje apskritai dievinu) norėčiau panagrinėti jas plačiau.
Trys moterys. Trys gyvenimai. Labai skirtingi, bet kažkuo ir labai panašūs. Kad ir vardais - Klara, Blanka ir Alba, kurie ispaniškai reiškia skaistumą, baltumą ir šviesumą ir tiksliai apibūdina personažes. Visos jos vienaip ar kitaip labai šviesios ir tyros asmenybės su didžiulėmis širdimis. Labiausiai žavi Klara, viena koja šiame, o antra - dvasių pasaulyje, ji užkrečia savo vidiniu grožiu. Ją myli visi aplinkiniai, nes ji myli visus, ją supančius. Klara ir užsispyrusi, kuomet po sesers mirties ištyli devynerius metus, ir nuosekli bei valinga - rašo visus įvykius savo žurnaluose, padeda elgetoms ir nelaimėliams. Ji tarsi skrenda per gyvenimą, kojomis neliesdama žemės. O po savęs palieka žydinčius sodus. Jos dukra Blanka - žemiškesnė ir buitiškesnė, bet taip pat labai stipriai mylinti ir piestu stojanti už savo įsitikinimus. Savo nelaimei, įsimylėjusi "ne tą" vyrą, ji visą gyvenimą turi gyventi slapukaudama ir vogčiomis mėgautis mylimojo draugija. Tačiau, paveldėjusi valingumą ir vidinį stiprumą iš Klaros, Blanka nesiblaško tarp dvejonių ir svajų. Ji priima realybę tokią, kokia ji yra ir žiūri gyvenimui į akis, tol kol jis viską sudėlioja į reikiamas vietas. Ir pagaliau Alba - spindinčiomis akimis, kurios "dar lopšyje švietė prosenelių išmintimi". Ji tarsi susirenka į save visą giminės moterų grožį, patirtį, sėkmę ir meilę gyvenimui. Ir tampa šeimos jungtimi tarp praeities ir ateities. Visos trys jos labai šiltos ir charakteringos, todėl, mano manymu, ir tampa romano ašimi.
Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, perkeliant veiksmo atpasakojimą iš vieno veikėjo lūpų į kitas. Taip skaitytojas tarsi pamato visas istorijos puses, nes ją pasakoja ne tik Truebų moterys, bet ir Estebanas Trueba - šeimos patriarchas. Tokia rašymo maniera autorė lengvai atpasakoja įvykius ir išgyvenimus. Taip istorija tampa įvairiapusiškesnė. Žavi detalūs žmonių aprangos, patalpų aprašymai. Taip pat romane stebina įdomios sąsajos, kaip ne tik, jau minėti, vienodos reikšmės veikėjų vardai, bet ir pasikartojantys įvykiai.
Taigi, tai gali būti fiktyvi ataskaita apie Čilės istoriją tarp 1910-tųjų ir 1980-tųjų, bet aš patarčiau žvelgti į romaną, kaip į grožinės literatūros šedevrą, alsuojantį magija ir vaizduojantį santykį tarp ateities ir praeities, šeimos ir tautos, miesto ir kaimo bei dvasinių ir politinių vertybių.