Duburys

R.Granauskas parašė romaną "Duburys", Rašytojų sąjungos leidykla išleido. Nuo septinto dešimtmečio (rašytojas debiutavo 1969 m.) jo kūryba buvo lietuvių prozos dėmesio centre. Su pasigėrėjimu skaitėme jo noveles, apysakas, dramą, eseistiką. Šį rašytoją laikėme ir laikome vienu pačių pajėgiausių kelių pastarųjų dešimtmečių prozininku. Tačiau iš pajėgaus kūrėjo norėjosi sulaukti ir šuolio į didįjį prozos žanrą. Sulaukėme. Anotuodamas pirmąjį Granausko romaną, V.Sventickas taikliai sako: "Šis romanas pasmerktas skaityti". Plačiai skaitomas jis, matyt, bus dėl keleto priežasčių: dėl to, kad tai populiariausias literatūros žanras, kad tai pirmas žinomo rašytojo romanas, patrauks ir intriguojanti, net šokiruojanti "prekinė išvaizda" (viršelis dail. A.Žviliaus). O kas paims į rankas ir pradės skaityti, atidėti į šalį nelabai norės, nes tekstas greitai pagauna ir prikausto. Ir visai nesinori svarstyti, koks tas autorius - modernus ar klasikinis. Suvoki tik viena - pasakoti taip santūriai, paprastai ir įtikinamai, pačiam lyg ištirpstant vaizduojamajame pasaulyje, ir pasiekti tokio sukrečiančio efekto yra menas, kuris nesensta ir nenustoja reikšmės, keičiantis literatūrinėms madoms. Nejučia imi didžiuotis lietuviško žodžio grožiu ir galia.

Romane - pilkos, nykios sovietmečio spalvos; net lemtingi likimo posūkiai, mirtys lyg ir neiškrenta iš kasdienybės rutinos, autorius nepakelia balso, nesureikšmina, nekeičia pasakojimo tonacijos. Viskas natūralu, organiškai susieta ir paprasta - kaip romano epigrafui pasirinktame J.Strielkūno posme:
Bet vis tiek, bet vis tiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.

Romano pratarmėje autorius atsigręžia į labiausiai pamėgtą savo kūrybos herojų - seną, suvargusį kolūkietį. Seni žmonės mėgsta pasiguosti: "Ooo!.. Jeigu kas surašytų mano gyvenimą - į tris knygas nesutilptų!.." Jau beveik patikime, kad ir šis romanas bus apie tokį žmogų. Tačiau gretai tampa akivaizdu, kad ši užuomina - tik rašytojo būdas suformuluoti savo estetines nuostatas, esminį atspirties tašką, nuo kurio bus žengiama į dar neišbandytą prozos žanrą. Taigi ką iš tikrųjų reiškia toks seno žmogaus pasakymas, žinant, kad jo gyvenimas visiškai paprastas, niekuo neįstabus? Tokiais atvejais, sako rašytojas, žmonės dažniausiai kalba ne apie save, o "apie tą laiką, kuris išpuolė jiems gyventi: prieškarį, karą, pokarį, tremtį, miškus po karo ir dar daug ką, apie ką ir dabar tik tiek tepasakoja: neduok, Dieve, neduok, Dieve…" Vėl suklysime, manydami, kad rašytojas žada sutelkti dėmesį į istorinį laiką, aplinkybes, nepalankiai pakreipusias jo herojų likimus. Tekste nėra laikotarpio vertinimų, apmąstymų, analizės, akivaizdžios sovietmečio kritikos. Visumos vaizdas iškyla mąstant apie giluminį kūrinio planą, savo jėgomis darant išvadas. Autorius palieka galimybę žvelgti plačiau - mąstyti apie žmonių sukurto pasaulio sandarą, apie absurdo tikrovę, kurioje nuo XX amžiaus vidurio Lietuva buvo priversta gyventi. Jeigu atskiro žmogaus likimą įsivaizduosime kaip nematomą ranką, vedančią žemės keleivį, tai reikės pripažinti, kad išorines aplinkybes rašytojas vertina kaip labai svarbų, bet tik kaip vieną iš penkių likimo pirštų. Neįspėjami, paslaptingi žmogaus gyvenimo lėmėjai. Svarbus ir paties individo atsparumas, vidinis užtaisas, pasirinkimas. Kad ir labai sunku, kiekvienas pats turi skintis kelią į savo tikslą. Tik tas tikslas turi būti vertas pastangų, kančios. Gyvenimas baisus kentėjimais, mirtis - užmarštim. Pabrėžiama ir kūrėjo pareiga - "surašyti į knygas, kad neprapultų be pėdsako nė vienas jokio žmogaus kentėjimas". Štai ir prieiname prie pamatinės, rodos, tokios paprastos, demokratiškos kūrybinės nuostatos: vaizduoti paprastą žmogų - tokį paniekintą, nuvertintą, apleistą. Tačiau tai dar ne viskas. Nėra čia taip paprasta. Tiesa, autoriui labai svarbu išreikšti savo santykį, savo rūpestį, užuojautą nežinia už ką ir dėl ko kenčiančiam žmogui, išgyvenančiam nuolatinę baimę, neviltį, nusiminimą, nerimą, alkį, šaltį, praradimus, mirtį. Tačiau ne mažiau svarbus jam transcendentinis klausimas - k o d ė l viskas būtent taip? Kas mena būties mįsles? Kas diktuoja uždavinio sąlygą?

Granausko herojus Juozas Gaučys - jo kartos žmogus, bet autorius pabrėžtinai atsiriboja nuo autobiografiškumo, teigdamas, jog rašo apie klasės draugą, kurio likimas nežinomas, kuris nežinia kur dingo. Logiška išvada, kad jo nebėra gyvo. Čia rašytojas įžvelgia lyg kokią kūrybinę intrigą: "tad man nieko daugiau nebeliko, kaip pačiam sugalvoti, kur vis dėlto jis dingo". Taigi autorius sąmoningai kuria sąlyginę figūrą. Taip atveriama erdvė vaizduotei, galimybė kalbėti plačiau apie savo laiką ir savo vidinę patirtį, atskiriant ją nuo autobiografinių faktų, įvykių, konkrečių žmonių. Ta erdvė jau nuo pirmųjų romano puslapių, lyg ir socialiai angažuotų minčių plečiama egzistenciniais klausimais, kurie susilieja į vieną, gal svarbiausią: "O kas gi tada palieka, kai paties žmogaus jau nebelieka?" Kūrėjui atsakymas, matyt, aiškus - jo kūryba. Tada belieka ieškoti skirtumo: kaip ir kodėl Gaučio likimas atsiskiria nuo autoriaus-kūrėjo ir neįsiprasminęs taip tragiškai užsibaigia? "Gyventi taip, kaip gyveno Gaučys, galima, jeigu turi prieš akis kokį didelį tikslą. Dešimtmečius laukti tartum kokios išsipildymo valandos, vardan kažko kietai sukąsti dantis, sučiaupti lūpas, tačiau apie tą valandą niekada niekam net puse burnos neprasitarti, - iš dabar žvelgiant neužteko vien tiktai stiprios valios, o ir dar kažko, slypinčio giliau ir už pačią valią, gal net svarbesnio už ją, - to, kas žmogaus sieloje niekada negali nusilpti ar suvisam prapulti". Tas kažkas, matyt, nelengvai apibrėžiamas, bet jis turi suteikti stimulą gyventi, jis gali įprasminti buvimą. Jeigu žmogus baigė gyvenimą savižudybe, vadinasi, jis turėjo didesnį tikslą, negu likimas jam pamėtėjo, o žlugus viltims, nebeliko prasmės gyventi. O kas tas likimas? Aplinkybės, atsitiktinumas, mūsų laisvas pasirinkimas, Dievo valia? Net visa tai drauge sudėję, dar neturėsime išsamaus atsakymo. Raizgus kaip pats gyvenimas romano problemų kamuolys, ir autorius to kamuolio neišvynioja, jis lieka paslėptas. Tik aišku, kad tai toli gražu ne tas kamuolys, iš kurio motina numezga šiltą žalią megztinį sūnui, greičiau tai kamuolinis žaibas, akimirką apšviečiantis giluminį kūrinio planą, ir mes paregime, kas slepiasi po monotoniškos kasdienybės vaizdais.

Sovietmečio realybė, piešiama, rodos, tik viena kita detale ("Kilkė tomatų padaže", batonas ir butelis kefyro - kiekvienos dienos darbininkų bendrabučio gyventojų maistas, neskaičiuojant degtinės), kelia begales jausmų ir asociacijų ją atpažįstantiems, o jaunesniems skaitytojams romano vaizdai - informatyvus meninis tekstas. Skurdi buitis ir vienatvės tyla lydi herojų nuo vaikystės. Tačiau, užburtas knygų magijos, Gaučys visomis savo dvasios galiomis persikelia į jų pasaulį, gyvena tarsi šalia namų, šalia mokyklos, nebejausdamas realybės. Absurdiška draugo žūtis Ventos duburyje išmeta Gaučį iš svajonių balno (abu su draugu norėjo tapti tolimojo plaukiojimo laivų kapitonais), iliuzijų pasaulis nutolsta kaip nepasiekiamas ir todėl nesiektinas. Karo metais tragiškai žuvus tėvui, motina visą gyvenimą plūkiasi viena, nešdama sunkų vargo kryžių (naščių įvaizdis), kol pagaliau po juo suklumpa ir nebeatsikelia. Sūnus taip ir lieka šalia namų, kaskart labiau jiems svetimėdamas, - tarnauja sovietinėje kariuomenėje, grįžęs įsikuria Klaipėdos statybose vairuotoju, veda Mašką, iš sulenkėjusio Lietuvos kaimo atsibasčiusią į Klaipėdą, ir vis rečiau prisimena motiną. Kaimynai net negali pranešti jam apie motinos mirtį, nes nėra jai palikęs savo adreso. Nepagimdžiusi kūdikio, Maška palieka Gaučį. Sužlugęs gyvenimas, absoliuti vienatvė. Kur ir kieno padaryta klaida? Matematikos mokytojas liepdavo ieškoti paklaidos sprendimuose. Jei ten visi veiksmai teisingi, vadinasi, neteisinga pati uždavinio sąlyga. Pačiame pasirinkto gyventi ir dirbti miesto pavadinime užkoduota klaida - Klai-pė-da. Bet tai tik viena grandinės grandis. Kieno klaidos užkoduotos kitose - tėvo ir Vido mirtyse, motinos vargingame gyvenime? Nuo jų Gaučio gyvenime irgi daug kas priklausė. Gal klaida pats Gaučio gimimas? Tokias aliuzijas kelia gimimo liudijime klaidingai įrašytas vardas (Jiuozapas). Toliau logiška būtų klausti - o gal istorinė klaida Tarybų Lietuva?

Rašytojo papasakotas ir apmąstytas paprastas paprastų žmonių gyvenimas. Nenusisekęs? Ne, tiesiog realus. Greta trumpų džiaugsmų, meilės, šeimos, vaikų sėlina nelaimės, praradimai, neišsipildymai, kančios, sunkus darbas, nepakeliama vienatvė ir mirtis. Toks amžinasis būties ritmas. Šviesiąją gyvenimo pusę parodo tie romano puslapiai, kuriuose autorius kalba apie savo veikėjų, normalių jaunų žmonių lytinį brendimą, normalius intymius santykius tarp mylimųjų ar tarp vyro ir žmonos. Toks vaizdavimas, įtvirtintas psichologinio realizmo tradicijoje, - be savitikslio mėgavimosi seksualinėmis ar pornografinėmis scenomis - leidžia autoriui parodyti vientisą žmogų. Lytiniams santykiams romane skirta gana daug vietos, tačiau jie išlieka neatskiriama dvasinio žmonių bendravimo dalimi, kūniškumas neturi savarankiškos problemos statuso, kaip tai būdinga daugeliui dabartinių prozininkų.

Esama romane paslaptingo, nepaaiškinamo egzistencinio nerimo, kuris gena Granausko žmogų, verčia jį eiti iki galo, išbandyti savo galimybių ribas. Ventos duburys - lyg kokia simbolinė savęs patikrinimo, baimės įveikos, valios grūdinimo vieta. Ne veltui į tą duburį tenka šokti nuo aukščiausios vietos - Piliakalnio (aliuzija į didvyrišką praeitį?), kurį vanduo vis grėsmingiau ardo ir pasiglemžia su visomis dabarties šiukšlėmis. O sovietinio gyvenimo sąlygos - pats didžiausias duburys, į kurį įkritęs žmogus arba išsikapsto vos gyvas, arba žūsta: tai ir surusinta Klaipėda, ir žmogaus gyvenimo karikatūra - statybininkų bendrabutis, ir smėlio karjerai, ir alkoholizmo liūnas. Kaip klaikus košmaras nuskamba Maškos pasakojimas apie sunykusį gimtąjį kaimą ir prasigėrusią savo šeimą. Visi šie duburiai - savotiški žmogaus išbandymo riboženkliai. Norėdama įrodyti savo šaunumą, su savivarte užsimuša girta Klava, dviejų vaikų motina, besilaukianti Maška, nukritusi nuo kopėčių, - uždarbiavo vaiko vežimėliui, - praranda kūdikį. Ištisa mirčių grandinė patvirtina nenaują mintį, jog Granauskas - tragiškos pasaulėjautos rašytojas, visada gebąs konceptualiai pagrįsti savąją būties sampratą.

Iki šiol jo kūryboje jautėme stiprų mitologijos podirvį, kuris neregėtai išplečia net apsakymo erdvę, suteikia kūriniui visuotinumo dimensiją. Būta ir mistikos, ieškota sąlyčio su anapusiniu pasauliu. Vienas iš tokių ypač įspūdingų apsakymų - "Su peteliške ant lūpų". Naujasis kūrinys - ne išimtis. Skaitai lyg ir ramų pasakojimą, bet juste junti, kad tuoj kažkas atsitiks, nes nepastebimai esi tam ruošiamas. Nuolatinė dramatinė įtampa, šiurpių situacijų ir tragiškų mirčių gausa kuria baladišką nuotaiką. Stipriausia baladiškumo dvasia sklinda iš Švažo sodybos, iš jo paties charakterio ir legenda virtusios gyvenimo istorijos. Viena iš gražuolių dvynukių, ištekėjusi už Švažo ir susilaukusi dukters, sužino, kad jos sesuo taip pat pagimdė Švažo dukterį. Jaunoji motina ledonešio metu pasiskandina Ventoje drauge su naujagime. Vyras išprotėja, gyvena vienišas savo sodyboje ir kaip šmėkla, kaip piktos lemties ženklas paklaikusiu žvilgsniu nulydi kiekvieną, einantį pro jo sodą prie upės.

Šiurpu nukrečia ir kitos mirties istorijos. Ypač tėvo. Kasęs vokiečių apkasus, pabėga, grįžta šimtus kilometrų kruvinomis kojomis (batai be padų) ir prie namų žūsta.

Gimtąjį Gaučio kaimą dalija į tris dalis simbolinės linijos: iš miesto, "tiesiai į šiaurės rytus, išbėga ir vieškelis, ir geležinkelis". Panaši ir Ventos kryptis - į Latviją. Tai trys gyvenimo ir mirties keliai, kuriais išeina į gyvenimą ir pareina pasitikti mirties to kaimo žmonės. Su geležinkeliu susijusios tėvo ir motinos mirtys, su Venta - Švažo šeimos, Gaučio ir jo draugo. Svarbiausias šitoje triadoje - vieškelis - jungties su pasauliu, vilties, iliuzijų ženklas, išėjimo iš namų, paties gyvenimo kryptis. Prie vieškelio stovi mokykla, pirmoji kelionės į gyvenimą stotis. Tų stočių vieškelis galėjo pasiūlyti daug, tačiau Gaučys pasirenka vieną, klaidingą. Klai-pė-da užkoduoja ne tik klai-dą, bet ir pė-dą, kuri asociatyviai susieja herojų su tėvo mirtimi.

Romano žanras pakenčia viską, kartais, rodos, visai neįmanomas transformacijas ir deformacijas. R.Granauskas siekia išlaikyti struktūros darną. Nepalikta ne tik nebūtinos pastraipos ar frazės, bet ir nereikalingo žodžio. Užtat rašytojo žodis ypač talpus. Klasikinės formos, žanrinio kanono jutimas toks stiprus, kokio jau seniai nebūta mūsų plepioje literatūroje. Gal tik V.Juknaitei tai taip pat yra svarbu.