Drąsioji Pupulė

Sena tiesa byloja, kad drąsus – tas, kuris išdrįsta prisipažinti, kad bijo!

Manote, lengva tai padaryti 2-3 metų pupuliui, kai tėtis ir mama nuolat kartoja: tu jau tikrai DIDELIS (-ė) ir neturėtum bijoti paprastų dalykų!

Bet patys suprantate, kad suaugę ir vaikai „paprastus dalykus“ suvokia ir mato kitaip. Et, ką jau kalbėti apie pasaulį, kai tokiam pypliukui savi namai atrodo pilni bauginančių paslapčių ir keistų objektų: klozete tykantis krokodilas, gviešiasi nukąsti liežuvį braškių kisielius, o rajūnės vonios putos ar dulkių kuokštukai gali užkariauti visą namą..!

Brr… Baisu? Knygos herojei Drąsiajai Pupulei taip pat. Ji bijo audros, didelių mašinų ir didelių žmonių, vorų, tamsaus rūsio, ir liūtų – ypač alkanų! Iš pradžių atkakliai nenorėjusi sutikti, kad ko nors bijo („Aš nebijau, aš esu mažoji drąsioji Pupulė!“), vėliau patyrusi vieną kitą nuotykį, prisipažino sau ir mamai, kad iš tiesų daugelis dalykų ją gąsdina. Todėl nuo šiol Pupulė prieš užmigdama palieka mažą mažą uždegtą lempelę – tik tam, kad mama matytų ją, kai ateis pabučiuoti nakčiai.

Kviečiame mažiulius, jų tėvelius ir mamytes drauge su drąsiąja Pupule nugalėti visas baimes ir pažinti pilną įvairiausių paslapčių slypintį pasaulį!