Doriano Grėjaus portretas

Oskaras Vaildas garsėjo savo estetizmu, šį jo kūrybos (ir gyvenimo!) bruožą lengva pastebėti ir „Doriano Grėjaus portrete“. Kūrinys yra tarsi „apibertas“ vaizdingais pasakymais, pilnas meniškų užuominų ir rašytojui būdingų geraširdiškų pajuokavimų. Bet jame taipogi nagrinėjama žmogaus prigimtis, ypač moralumo bei sąžiningumo klausimas, ir tai išskiria šią knygą iš kitų. Pasirinkau aprašyti šią knygą todėl, kad Dorianas Grėjus sukėlė man siaubą. Jutau jį nuolatos, skaitydamas šį romaną. Čia nėra nei tradicinių monstrų, nei kraujo klanų, o paties veiksmo irgi ne per daugiausiai. Tačiau visas kūrinys yra persmelktas įtampa tarp veikėjų, ypač Doriano ir jo artimiausio draugo Bezilio.

Knygos pagrindinis veikėjas trokšta turėti ypatingą savo portretą, tokį, kuris užfiksuotų paveiksle amžių, kai jo fizinis kūnas nerodė jokių senėjimo ženklų. Tačiau gavęs taip trokštamą paveikslą, jis ima daryti nuodėmes – vieną po kitos. Geras Doriano draugas lordas Henris įperša Dorianui daugybę niekingų minčių apie gyvenimą ir nuveda jį klaidingu keliu. Dorianas susidomi amoraliais dalykais. Nubesugebantis kontroliuoti savo gyvenimo, apimtas įniršio, jis nužudo savo draugą Bezilį ir tampa paranojiku, vis bijančiu, kad niekas nepamatytų portreto, kuriame atvaizduojama jo tikroji siela. Gyvenimo pabaigoje Dorianas bando pakoreguoti paveikslą ir tokiu būdu pabėgti nuo nuodėmių, tačiau supranta, jog tai daryti skatina jo paties tuštybė ir savimeilė.

Vaildo rašymo stilius yra itin elegantiškas, tačiau jo sakiniai dažnai būna per ilgi, monotoniški. Iš pradžių tai atrodo kaip pliusas, tačiau ilgainiui tai imi vertinti kaip minusą. Atrodo, kad rašytojas susitelkia ties turinio meniškumu, o ne jo prasmingumu. Kai kurias scenas jis aprašo per daug išsamiai, jo kalba – įmantriausia ir vaizdingiausia, kokią tik galite įsivaizduoti. Kai kur Oskaro Vaildo stilius primena Šekspyrą arba jo dievaitį Teofilą Gautjerą. Iš pradžių tai įdomu, tačiau po to, kai rašytojas paskiria visą skyrių apibūdinimui, kaip pasikeitė Doriano skonis, darosi nuobodu.

Rašytojas meistriškai sukūrė įvairiaspalvius pagrindinius personažus, jų kūrinyje yra trys ar keturi. Lordas Henris yra niekingas, tad jo nemėgti galima labiau už patį Dorianą. Beje, jis pagrindinė Doriano pasikeitimo iš žavaus jaunuolio į nuodėmingą žudiką, priežastis. Galima sakyti, jog Dorianas yra labiau tragiškas veikėjas, nei piktadarys, juolab, kad jis pats save ir išgelbėja. Bezilis yra mano mėgstamiausias kūrinio veikėjas ir jo nužudymas šiek tiek šokiruoja – akivaizdu, kad Dorianas privalėjo tai padaryti, bet vis tiek, faktas, kad pati mieliausią knygos veikėją nužudė pats Dorianas, yra savitai įdomus.

Nors pagrindinė siužeto linija yra gana palaida, „Doriano Grėjaus portretas“ išlieka įdomus dėl antraeilių siužeto linijų. Oskaras Vaildas meistriškai aprašo didėjančią prarają tarp moralių Doriano minčių ir amoralios jo elgsenos. Šis kūrinys tai tarsi pasakėčia: pradžioje yra keli veikėjai, kurie elgiasi amoraliai, tačiau knygos pabaigoje padaromos moralios išvados.

Vos perskaitęs knygą, maniau, jog tai pilnas smurto, beprasmis ir visiškai amoralus kūrinys. Romanas dažnai kritikuojamas dėl jo šventvagiškumo ir nepadorumo. Tačiau kūrinys parodo žmogaus sąžinę, žmogaus, kuris labiau ima vertinti išorinius, o ne vidinius dalykus. Knygoje aprašomos pasekmės to, kas nutinka, kai ignoruojama sąžinė. Nuodėmes čia nėra garbinamos, jos atskleidžiamos ir subtiliai, netiesiogiai smerkiamos. Galiausiai knygos pagrindinį herojų, Dorianą Grėjų, aplanko mirtis. Tai ir turėjo įvykti. Jau seniai.