Dešimt

Nėra čia nei Čilės pučo, nei luošo Irako. Net sovietinio alkoholizmo ar šiųdienės narkomanijos nėra (gal truputėlis)... Taip, ir kuo čia dėti jie... Ugnės Barauskaitės antrame romane „Dešimt“ – 10 mėnulio mėnesių nėštumo, istorija pirmu asmeniu. Visa, kas susiję su trečią dešimtį siekiančia, bet nepakankamai stabilia moterimi, – dabartinė meilė ir „Praeities Objektai“, draugai, darbai, nuotykiai, vaikai... Stebėjimas ir stebėjimasis – be jokios egzistencinės tragikos ar „dyko bobiško šovinizmo“. Ar toks romanas tampa pramoga, terapija, moters psichologijos pažinimu? Nuopelnas populiariajai literatūrai? Dažniausiai populiarioji (pop) literatūra mums asocijuojasi su pritempta prabanga, nenatūraliom intrigom ar primityviais lietuviškais kriminalais. Tad sunku patikėti, kad popliteratūra – ne tokia jau siaura sfera, ne tokia nuobodi ir vienalytė. Sakysim, žavingas „subkultūrinių“ romanų pavyzdys pas mus – Atsuktuvo literatūrinė kūryba, politiniai daugiasluoksniai Aido Peleniaus kūriniai ar Juozo Šikšnelio, pasivadinusio Raido Dubrės vardu, matyt, nusisekę detektyvai. Jau nekalbant apie Edmundą Malūką, kuris turbūt vienintelis iš lietuvių rašytojų (nors rašytojo statusas kaip tik dėl populiariosios literatūros žanro irgi ginčijamas) „susikrovęs turtus“ (tai irgi savotiškas kriterijus)...

Ši kiek įdomesnė lietuvių popliteratūros ypatybė, pasirodo, tik vyriškių puoselėjama... O „populiariosios“ moterys?.. Kaip teigia Giedrius Viliūnas, simboline lietuviškosios populiariosios literatūros pradžia ar postūmiu galime laikyti Colleen McCullough 1977 metų „Erškėčių paukščius“ (išverstus į lietuvių kalbą gal 1985 metais). O mūsų moterys populiariosios (geros kokybės) literatūros sferoje atrodo kur kas liūdniau... Pelenės archetipas, regis, vienintelis sprendimas. Pasakų princai – „naujieji lietuviai“ ir panašiai. Bet grįžkim prie Barauskaitės...
Laukiamas gimdymas – taikliai parinktas (tikiu, kad ir nuoširdžiai) skaitytojo dirgiklis: žadinantis negimdžiusios smalsumą, gimdžiusios sentimentus, įgalinantis atpažinti nėščiąją ir pažinti vyrą. Tema savaime viliojanti (nenorėčiau vartoti brutalesnės sąvokos „sensacinga“, nes ji – intymi), o iškastruotai fantazijos požiūriu lietuvių popliteratūrai – nauja. Be to, Barauskaitės atveju – autentiška.

Romano problematika – padėties dvilypumas, žinoma, ir tiesiogine prasme („su prilipusia antrąja – naujo žmogaus – siela“): šventas, „senobiškai“ idealizuojamas ar brutalus fiziologinis reiškinys su visa nėščiosios atributika, įsisenėję štampai ar darbinga ir kūrybinga moteris. Nors toks supriešinimas jau irgi tampa štampu, o kalbėjimą apie kūrybos ir motinystės, motinystės ir moteriškumo opoziciją – toli dairytis nereikia – jau įveikė gyvenimo tikrovė. Ši Barauskaitės situacija – ne tokia jau šviežia, kai Demetra ir Afroditė stovi greta ir žiūri viena kryptimi. Visgi Barauskaitės veikėja, nors ir gyvendama gan patogų gyvenimą, komplikuoja situaciją gilindamasi ir radikaliai, impulsyviai reaguodama, dienoraštinėmis intonacijomis fiksuodama daugelį su nėštumu susijusių pasikeitimų – dryžuotos krūtys, išpampusios kojos, žliumbimai ir myžčiojimai, nevalyti dantys, seksualinės audros ir štiliai, žiaurūs pirmieji nėštumo mėnesiai, daržovių puokštės vietoj gėlių iš vyro, vėliau – įvairiausio plauko gimdymo baimės. Tačiau šie fiziologiniai nepatogumai – tik pretekstas pasakyti „aš nenoriu išmokti taip gyventi“, išreikšti moteriškos būtybės dualistinę prigimtį, pretekstas veikėjai paašaroti, svarstyti, burnoti. O burnoja ji nuoširdžiai – tai rašytoja, kuriai tikrai nereikia Ezopo kalbos, o atvira ji moka būti iki šlykštumo. Kai veikėja ko imasi, tai „kaip meška šikinyką, kad net skiedros laksto“, jei autorė ką rašo, tai rėžia viską – (auto)ironija, sarkazmas, kalambūrai, šnekamosios leksikos netikėtas pavartojimas...

Be to, romano vyksmas neapsiriboja siužetiniais Kasdieniais Rūpestėliais (Barauskaitės maniera – žodžiai didžiąja raide, suprask, tai – svarbu, ritualas, taisyklė, pavyzdžiui: „...šiuose namuose manoma, kad esu Kalė“), čia keliami daugelį žmonių kamuojantys klausimai, kartais pernelyg epizodiškai, bet įtaigiai: „Anksčiau buvo daug gimties – ir daug mirties, o dabar vien seksas“. Dėl to romanas buvo apkaltintas manifestiškumu. Taip, gali toks įspūdis susidaryti – jau 8 puslapyje suformuluojamas požiūris, kas yra santuoka, kas yra aistra, meilė ir net amžinoji meilė, bet to, veikėja iš karto pareiškia, kad ji – nėra „Visos Moterys“. Galbūt tai susiję su užuomazgom savotiško feminizmo, būdingo moterų populiariajai literatūrai, o Barauskaitė sakosi esanti prisiekusi feministė, na, ne ta, kur tranko vyrus per galvą kočėlu... Juo labiau kad šios deklaruojamos tiesos nesukausto siužeto, netgi praplečia veikėjos charakteristiką, vietos ir laiko kontekstą.

Kartais užsižaidžiama buitiniais vaizdeliais (pvz., vestuvių aprašymas), nemotyvuotai mėgaujamasi išgertuvių prisiminimais arba kitų išgertuvėmis (tokia nėščiosios kasdienybė – skaičiuoti kito gurkšnius, kai pačiai gerklė džiūva...), tačiau šiuos trūkumus kompensuoja taiklios (kartais pernelyg trafaretiškos) veikėjų charakteristikos: „Juk jis toks mielas, vaikšto į dainuojamosios poezijos koncertus ir negali ištarti žodžio Pistis neišrausdamas“; jautrus gamtos, metų laikų kaitos, miesto vitrinų ir kačių stebėjimas (naivu? – gražu) – savotiški „lyriniai nukrypimai“ nuo visos vulgariai ironiškos romano stilistikos: „pamilau ir žiemą (...) Dažnai išeidavau iš namų paryčiais ir žiūrėdavau, kaip pamažu kinta dangaus spalva – kartais virš lempų šviesos parašiutų matydavosi indigo ar mėlynų vilkdagių potėpiai“; aprašymai veikėjos santykių su pirmąja dukterimi, kuri dar žino, kas yra Brėmeno muzikantai, Rūgpienių kaimas ar Nu Pogodi (šiuolaikinės mamos su polėkiu svajonė): „Mes dabar dažnai sėdim apsikabinusios ir aptarinėjam svarbius gyvenimo dalykus“. Kaip sakoma, „mažuose dalykuose slypi baobabai“, o tų baobabų Barauskaitė pastebi ne vieną ir ne du... Beje, autorė teigia, kad jai ne siužeto vingiai, o kalba svarbesnė, tad gana sklandus siužetas prioritetus atiduoda savaime intriguojančiai „šiuolaikinio mediciniškai tiuninguoto gimdymo“ problematikai ir kalbos stiliaus pilnatvei. Čia ir patiri tikrą skaitymo malonumą. Kalbėjimo stilistika ekspresyvi – kartais susiriesdamas nusižvengi, kitąkart nejučiom kinkuoji galvą pritardamas ar tiesiog ryji tekstą...

Barauskaitė nekuria „romance“ skaitinio (apie pelenes, tapusias „drąsiom, stipriom, vikriom“), jį greičiau ironizuoja: „Mažos mergaitės nori burtų lazdelės, princo su arkliu ir lemtingo pabučiavimo, bet svarbiausia – didelės plazdančios suknelės. Augdamos mergaitės sužino, kad arklį dažniausiai turi kaimietis, visi lemtingi bučiuotojai – vienodai įkaušę, o burtų lazdelė užstato neplanuotą vaiką“. Tad taip profesionaliai parašytos lengvosios literatūros mėgėjams Barauskaitė tampa tikru išsigelbėjimu.
Beje, pasirodžius antrajai U. Barauskaitės knygai, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė jau pripažino ją tikra rašytoja. Ir tikrai ji nepanaši „į tik pagimdžiusią bobą“...