Daktaras Kripštukas pragare

Pasakų mada

Ar pastebėjote, kokios madingos pasidarė pasakos? Išleidžiamos „autentiškos“ Šarlio Pero pasakos, važiuojant automobiliu klausoma V.V. Lansbergio pasakų CD, galiausiai, pasitelkus pasakas, studijuojama moterų psichologija Clarissos Pinkolos Estes „Bėgančiose su vilkais“? O kur dar pasakų didžiuosiuose ekranuose bumas? - „Mano gyvenimo žuvis“, „Čarlis ir šokolado fabrikas“, „Niekados šalis“, „Haris Poteris“ ir daugelis kitų.

Tegyvuoja pasakos!

Taip kuo garsiau norisi sušukti aptikus intriguojantį faktą. Pasirodo, mes, lietuviai, turime ne tik pasakų apie vilką, lapę, medžius ir žalčius, višteles ir gaidelius ar gudrius ir nelabai valstiečius. (Aišku, teisybės dėlei reikia pridurti, kad minėtas V.V. Lansbergis mums dar padovanojo ir pelytę Zitą, arklį Dominyką, Kosminę varną Laikrodininkę ir kt.). Turime dar ir XIX a. viduryje po į JAV emigravusio rašytojo Juliaus Kaupo plunksna gimusių originalių pasakų, kruopščiai surašytų minimaliai redaguotoje (iš ten ir tokios mielos „petelnės“ ir „bonkos“) knygoje „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“. Kaip ir dera rimtam pasakoriui, J. Kaupas įžangoje trumpai drūtai tvirtina: „Pasakos – vienintelis dalykas, dėl kurio verta gyventi“.

Jo pasakos pagimdo įžvalgas: asociacijas su E.T.A. Hofmano mistiškuoju pasauliu („Studentas iš rudosios vaistinės“), žmogiškosios dramos apčiuopas, būdingas ir H.K. Anderseno pasakoms („Pasaka apie arlekino mirtį ir apie burtininką be vardo“, „Šokoladinio kareiviuko širdis“), ar net antikinių Odisėjo klajonių punktyrą („Pasaka apie neramų žveją Silvestrą“). Tačiau visų J. Kaupo pasakų siužetai bei herojai – nelietuviškai originalūs, mieli ir ne tik „teigiamai įkraunantys“, bet ir ... sukeliantys pavydą Kaunui! Tam konservatyviam, nejudriam, senais medžiais apžėlusiam miestui, kiek nevykusiai reklamuojamam sostinėje baltais, tuščiaviduriais plakatais „Ir Kaune galima gyventi“. J. Kaupo pasakos yra daug įtaigesnės už tokią reklamą, mat jo Kaunas – pasakiškas: miesto rotušėje saugomos įsimylėjusio senio besmegenio rašytos kronikos, po vieno Gardino gatvės namu – įėjimas į pragarą, Didžiojoje Vilniaus gatvėje dirba senovės burtininko pastatyta vaistinė, o Kalnų gatvėje gyvena ragana Brumbienė... O kur dar kiti herojai! Daktaras Kripštukas, gydęs patį Belzebubą, kepėjas Tešlėnas, turintis savo cukrinę, laikrodininkas Tuktukas, šykštusis raudonbarzdis žydas ir t.t...

Tad kas paneigs, kad „Daktaras Kripštukas pragare“ – viena kalėdiškiausių knygų, ir ne tik todėl, kad pilna pasakų. Joje apgyvendintas mylintis, ieškantis, liūdintis, besiblaškantis žmogus, kuris daro daug klaidų ir ne visada iš jų pasimoko, ne visada nugali blogį, ne visada veda ir laimingai gyvena. Bet jis vistiek gyvena pasakoje! Kaip tas neramios sielos profesorius Murmilius, nuklydęs į Krekenavos karčiamą: „Murmilius aiškino apie vieną keistą pelių rūšį, gyvenančią kažkur šiaurėje. Kiekvieną pavasarį tos pelės neramiai paliekančios savo urvus, didžiuliais būriais susirenkančios jūros pakrantėn, išplaukiančios toli į šaltus vandenis ir žūnančios bangose, matyt, ieškodamos kažkokios turtingos, seniai jau paskendusios salos. <...>.
- Galimas daiktas, kolegos, - tardavo jis, stengdamasis šypteli įmanomai gudresne šypsena, - galimas daiktas, kad ir žmonės priklauso minėtajai pelių rūšiai, kolegos, nes ir jie dažnai pražūna, beieškodami seniai pradingusių pasakų kraštų“ („Kaip profesorius Murmilius į Krekenavos karčiamą važiavo“).

Dar vienas pastebėjimas – J. Kaupo herojai patenka į pasaką tuomet, kai skaito pasakų knygą arba kai ją netyčia atverčia vėjas. Pasiūlymas – turėkite nors vieną pasakų knygą po ranka kalėdmečiu, juk maža ką...