Bėgimas nuo Franko

Antrąją trilogijos knygą su pirmąja, pavasarį išleista „Tora“, vienija kelios bendros temos. Pirmiausia, pagrindinė tema: drąsa pasipriešinti moters asmenybę gniuždančiam vyrui, prie kurio jau spėta labai priprasti. Antra, taip pat ryškiai atskleistas ryžtas keistis, keisti gyvenimo būdą, priėjus aklavietę. Galiausiai visa tai padaryti veikėjai padeda kita moteris, tad moterų draugystės ir solidarumo kovojant su neteisybe motyvas skamba tarsi viso ilgo ir sudėtingo pasakojimo muzikinis fonas.

Šįkart autorės dėmesio centre – nebe paauglė, o nebejauna kolegė rašytoja. Šios paslaptingos moters vaizduotė tokia laki, kad ilgainiui pradedi abejoti, ar jai nesivaidena, ir nebesuvoki, kuris iš jos sutinkamų žmonių yra realus, o kuris – tik jos būsimos knygos personažas. Prie pastarųjų galima priskirti ir ją nepaprastai palaikančią draugę, nors jos, atrodo, pažįstamos jau nuo vaikystės, kurią rašytoja praleido vaikų globos namuose. Apskritai sudėtingai suvokiamoje jos kasdienybėje sunku susigaudyti, kas yra kas. Neabejotina tik viena: Frankas, jos meilužis, turintis kitą šeimą, mėgaujasi lengvu romanu ir neįtaria, kaip ji bijo likti viena. Savyje užsisklendusi, vieniša veikėja, viena vertus, jautriai išgyvena savo ką tik išleistos knygos ignoravimą, kita vertus, ryžtasi pradėti rašyti naują romaną. Jame tikisi „išguiti“ Franką iš savo vidinio pasaulio, įgyti stiprybės išsiskirti, kad pradėtų gyventi kitaip.

Skaitydama tarsi mačiau lėtai besikeičiančius kino juostos kadrus ir girdėjau negarsų, bet labai įtaigų rašytojos balsą, sukuriantį tam tikro (bet ne per didelio) intymumo atmosferą. Lakonišku, skaidriu stiliumi be „pagražinimų“ ir sentimentų ji atveria savo kompleksus, vidinius dialogus, neišvengiamai atsirandančius žaidžiant dvejopo gyvenimo žaidimą. Jos santykiai su vedusiu vyru skatina mąstyti apie visuomenės „žaidimus“: „Keista, kuo galima užsiimti, kad patiktum kitiems. Ar kad tave pripažintų. Laikui bėgant imdavo atrodyti, kad pats to norėjai“ (p. 34).

Galiausiai ji pradeda keliauti viena, daug mąsto apie rašymą ir Europos šalių praeitį liūdnai jungiantį Antrąjį pasaulinį karą. Tokiu būdu jos ir kitų žmonių praeitis susilieja su dabartimi, įsivaizduojami personažai susipainioja su realiais (kartais akys tiesiog raibsta nuo dialogų, kuriuose daug kas paliekama „tarp eilučių“), iškyla ir kriminalinio pobūdžio istorijų. Tačiau skaityti šį painų, daugiasluoksnį romaną vis dėlto yra labai įdomu. Tik patarčiau daryti tai iš lėto, kad nepasiklystumėt šios trapios, atsargios, keistą simpatiją sukeliančios kūrybingos moters mintyse.