Bangos, duokit kelią

Dar viena politiko, muzikos ir dailės tyrinėtojo Vytauto Landsbergio knyga. Pastaruoju metu jų buvo gana daug. Poezijos, eseistikos, prisiminimų, pamokymų, ko tik nori. Ši sudaryta iš to, kas liko atminties kertėse, asmeniniuose archyvuose.

Didžiausią dalį sudaro memuariniai vaizdeliai ir nuotraukos iš šeimos albumo. Jie aprėpia 1936-1944 metų laikotarpį (reik manyt, kad bus dar knygelių, aprėpiančių kitus laikotarpius).

Knyga marga ir ganėtinai įdomi: vaiko ir paauglio akimis matomos Kačerginės gyvenimo realijos, artimi žmonės, susitikimai su žinomomis, garsiomis Lietuvos asmenybėmis (Landsbergiai, Jablonskiai, Lozoraičiai, Sodeikos).

Eilėraščiai paprasti, atsargūs, skoningi, dauguma taip pat memuarinio pobūdžio. Įvykiai vaizduojami šiltai, intymia kalba. Dokumentinis tikslumas jungiamas su beletrizuotu pasakojimu.

Pasak paties autoriaus, „begalinėje erdvėje tarp jo balso ir mano lango, be abejo, gyvena žmonės. Jų negirdėti.

Tu girdi praeitį, tylą, buvusius ir išėjusius“.