Baltas kvadratas juodame fone

Vaizdo ir žodžio dermė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jau antrą poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės poezijos knygą „Baltas kvadratas juodame fone“. Pirmoji – „Natiurmortas su gudobelės šaka“ – tos pačios leidyklos išleista 2002 m. Knygas vienija keli aspektai: abu rinkiniai iliustruoti autorės dailės darbais, knygų dizainą puikiai kūrė tas pats dailininkas Algis Kliševičius. Knygos to paties formato, išsiskiria itin gera vizualiąja estetika ir puikia poligrafijos kokybe. Tokie būtų formalieji dviejų knygų panašumai. Tačiau ir skaitytoją, ir šią knygą vertinantįjį kiek daugiau domina kitkas: kaip keičiasi autorės pasaulėjauta, motyvai, kiek abi knygos siejasi, papildo viena kitą, kaip antroji knyga įsilieja į šiandienės margaspalvės lietuvių lyrikos kontekstą?

D. Molytės poetinių tekstų išskirtinis bruožas – minimalistinė raiška, ji kuria asociatyvią poetinę kalbą, kurioje dominuoja potekstė, užuomina. Eilėraščio visuma kuriama ne tik žodžiu, bet ir vaizdu, jie poetės knygoje sudaro nesuardomą vienovę, kai kur net grafine žodžių, skiemenų ar raidžių išdėstymo tvarka mėginama kurti įspūdį, tad vaizdas ir žodis, o kartais ir akustinis efektas, muzikinis elementas tekste puikiai dera:

Teatre amfiteatre forume puoštame
Seniai išsisklaidžiusiais žodžiais
Seniai nugargsėjusiais žodžiais.

Autorė šioje knygoje siekia stiprinti knygos vizualiąsias asociacijas. Tam pasitelkiami ir knygos, ir skyrių pavadinimai: Taškas, Linija, Dėmė. Tai esminiai ir atraminiai dailininko kūrybinio proceso atskaitos taškai – kaip poetui raidė ir žodis. Dažname eilėraštyje minimas portretas ir autoportretas, natiurmortas ir piešinys, fotografija. Galima sakyti, dažnas eilėraštis kuriamas kaip miniatiūra, kurioje sukoncentruotos ir žodžio, ir vaizdo detalės. Autorė, minimalizavusi savąjį – moters ir kūrėjos – pasaulį, tarsi skatina į jį žvelgti per detalę, tašką:

Laukei ir ilgėjaisi žvelgdama
Į vieną vienintelį tašką
Kuris yra viso labo tik
Brėžiamos tiesės projekcija.

Natūraliai šią ir kitas rinkinio idėjas papildo gamtinės detalės. Jų tiek, kiek reikia poetinės emocijos raiškai: autorei svarbu ne apipilti skaitytoją jų gausa, o padėti pamatyti gamtinės detalės faktūrą, pajusti jos grožį. To vėl siekiama vaizdu (lyg per mikroskopą įsižiūrint į medžio kamieno raštą, tapybos ar piešinio linijos kryptį) ir žodžiu („gelsva pažeme nugena basakoję širdperšą vėjas“). Pirmajame D. Molytės poezijos rinkinyje buvo įvairių spalvų, antrajame – jos prislopintos: juoda ir balta, jas jungia bei sušvelnina dominuojanti pilka. Tekstuose šios spalvos taip pat pagrindinės: poetė iš jų dėlioja autoportretą ir portretus, jos tampa esminiais užburto gyvenimo ir mirties rato dėmenimis, liudija ne tik amžinąjį ciklą, bet ir svarbiąsias būties tiesas.

Autorės kūryboje pamažu stiprėja ir pajūrio bei pamario motyvai (eil. „Krikštai“, „Pro vakarėjančią Juodkrantę“), jie knygos gamtovaizdžio motyvams suteikia savitą nuotaiką. Atsiranda naujas motyvas, tai kūrybos ir žodžio tema. Autorė jį sakralina, mistifikuoja, jis tampa vienu esmingiausių savosios egzistencijos sandu:

Eilėraščių laužai liepsnoja
Euforiškas šviesomėgis
Šviežiai švinta
Pro lapų baltumą.

Gyvybė ir mirtis, pastovu ir laikina, juoda ir balta šiuolaikiniame pasaulyje tapo itin reliatyviomis sąvokomis. Dažnas poetas mėgina rasti atsakymą į amžinuosius klausimus, savo kūryba liudydamas nemarią jų egzistenciją.

D. Molytė piešia baltą kvadratą juodame fone, viltingai teigdama kūrybos ir gyvenimo pilnatvę.