Asmuo ir veiksmas

„Asmuo ir veiksmas“ – preciziškai filosofinė knyga. Jai nebūdinga jokios nuolaidos tam „dievotumui“ į kurį per dažnai linkę katalikų filosofai. Tačiau jei norime knygą suprasti visa jos apimtimi, neturime niekaip pamiršti, kad ji yra didžiojo religijos veikėjo ir Katalikų Bažnyčios kardinolo kūrinys. Veikalo užnugaryje turbūt galima matyti ekleziologinę intenciją ir lyg „užuomazginę teologiją“, ypač turint omenyje Autoriaus turtingą pamokslininko patirtį ir tokius jo veikalus kaip „Atsinaujinimo pagrindai“ ar „Prieštaravimo ženklas“.

Mūsų problema dar labiau susikomplikuoja, jei atsižvelgsime į faktą, kad šis filosofas ir tikėjimo vyras veikiai tampa šv. Petro įpėdiniu Romoje kaip pirmas slavų kilmės Popiežius Bažnyčios istorijoje. Žinoma, nederėtų ieškoti mechaninio tęsinio tarp filosofo Karolio Wojtylos veikalo ir Jono Pauliaus II mokymo. Popiežiaus žodžiai įsirašo į Bažnyčios mokymo kontekstą, arba į Bažnyčios magisteriumo kontekstą, pirmiausia į jos tiesioginių pirmtakų magisteriumo kontekstą. Be to, mokymui reikalinga tikėjimo aprobacija, jis išreiškia Katalikų Bažnyčios doktriną. Tuo tarpu filosofo veikalas, net jei tas filosofas paskui tampa Popiežiumi, lieka atviras tikinčiųjų ir netikinčiųjų racionaliai kritikai, o jo autoritetas plaukia išimtinai iš jo intuicijos esminio tikslumo ir įrodymų formalaus taisyklingumo. Vis dėlto Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje per medžiagą, kurią Jai pateikia žmonės ir būtent šia medžiaga visada pasinaudoja. Dėl šios priežasties turbūt ne bereikšmis yra Jos sprendimas pasinaudoti šiuo žmogumi - filosofu, lenku, Krokuvos kardinolu sunkiu laikotarpiu ir „Asmens ir veiksmo“ autoriumi. Štai kodėl šios knygos skaitymas gali mums daug padėti išsamiau suprasti šio Popiežiaus didžiąsias enciklikas ir net apskritai suprasti jo popiežystės istorinį reikšmingumą.

Šioje knygoje tiriamas žmogaus veikimas ir drauge pats žmogus, kiek savo veikimu jis pasireiškia ir tampa suprantamas. Todėl knyga bent tiesiogiai nėra etikos veikalas, net jai iš jos plaukia etikai labai reikšmingos išvados. Filosofinė disciplina, kuriai ši refleksija priklauso, yra veikiau antropologija.

Knygos struktūra – tiksliai filosofinė, net aukščiausiu laipsniu filosofinė. Tačiau nėra abejonės, kad, kaip siekė Autorius, filosofija atlieka pagarbos verta prasme „teologijos tarnaitės“ ar tikėjimo skelbimo įvado vaidmenį. Kalbant iš esmės, pamėginkime klausti, kur galime atrasti tobulai žmogiško veiksmo archetipą, arba pavyzdį, t. y. veiksmo, kuriame žmogus atranda patį save visiškai atsiduodamas tiesai iki pat visiško savęs paaukojimo. Visoje šioje knygoje tam tikra prasme jaučiame šv. Pauliaus žodžius apie Kristų, kuris mums pasirodė esąs nuolankus iki pat mirties, be to, mirties ant kryžiaus. Jei žmogaus aktas savo esminės struktūros galia reikalauja iš žmogaus kaip savo subjekto paklusimo tiesai ir meilės kitam žmogui kaip asmeniui, tai kasdieninis patyrimas moko, kad žmogus pats savaime nėra pajėgus nei tai meilei, nei tam gyvenimui tiesoje be „iš aukštybių“ einančios pagalbos, krikščioniškosios teologijos kalboje vadinamos malone. Tėvą Maksimilianą Kolbę paskelbdamas „mūsų sunkaus amžiaus globėju“, Jonas Paulius II Osvencime-Bžezinkoje pasakytoje kalboje, kuri tiesiog nepalyginamai atskleidžia jo pontifikato dvasią, nurodo kaip kankinio veiksme atliekama tai, kas žmoniška, ir drauge kaip šiame veiksme įsikūnija malonės veikimas.

Tad filosofinė antropologija natūraliai pratęsiama teologinėje antropologijoje. Kristus yra Žmogus, susitikimas su kuriuo kiekvienam žmogui atveria galimybę tapti tikrai pačiu savimi. Dievas, Kristuje mums apreikšdamas patį Save, mums Jame drauge apreiškia tiesą apie žmogų...

Rocco Buttiglione