Aš esu toli viešėjęs

Knutas Skujeniekas – pirmas ir kol kas vienintelis užsienietis – Jotvingių premijos laureatas (1993). Pirmas – drauge su Czeslavwu Miloszu – Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys (2002). Su daugelio ypač Europos šalių poezija ir poetais bendraujantis, jų kūrybą verčiantis. Pats – sovietinius lagerius atbuvęs, ilgai tad slopintas – pagaliau pelnęs savo kūrybos pripažinimą tose šalyse. Bet su Lietuva jo santykiai ypač glaudūs ir bičiuliški. Net, sakytum, šeimyniniai. Ar dinastiniai. Literatūros žmonėms pažįstamas Emilis Skujeniekas, Knuto tėvas, - lietuvių literatūros vertėjas į latvių kalbą, latvių – į lietuvių, prieškary gyvenęs ir Lietuvoje, buvęs net Lietuvos pilietis..

Knuto Skujenieko poezijos vertimų (iki keleto pastarųjų metų daugiausia Sigito Gedos) teturėjom pabirusių periodikoje. Ir štai pagaliau vienas įdomiausių Europos poetų kreipiasi į mus knyga...

Poezija Skujeniekui yra tam tikras gyvenimo būdas, jo žodžiais tariant, „siekimas atskleisti, suprasti, pajusti ir pasakyti, pasiekti kitą žmogų“. Iki įkalinimo Skujeniekas buvo žmogus , rašantis eiles. Kalėjime eilių rašymas tapo gyvenimo principu, padėjusiu išgyventi jam pačiam ir kitiems: „Esu dėkingas lageriui, nes lagerio gyvenimas ir padarė mane poetu“. Kalbėdamas 1996 m. Prahoje surengtoje Penklubo konferencijoje „kalėjimas literatūroje ir literatūra kalėjime“, Skujeniekas sakė: „Įkalinimas rašantįjį kreipia į tai, kas ne vien asmeniška, kas bendra, visuotina, kaip tautinio atgimimo ar išsivadavimo kovose. Aš primygtinai pabrėžiu, kad anuometinė mano poezija yra ne lagerinė, o tik lageryje rašyta. Aš stengiausi neutralizuoti elementarią kalėjimo būtį, ją apibendrinti, įtraukti į platesnes istorines sąsajas, nevengti grynai intymių akimirkos išgyvenimų. Neleisti, kad situacija valdytų mano protą ir ranką. Pasipiktinimas ir protestaspamažu virto kova su kalėjimu manyje pačiame“.

Skujeniekas ne iš tų poetų, kurie gieda kaip paukštis ant šakos. Po trapiu lyrizmu, melodinga intonacija jo eilėse slypi vertinanti mintis, žodžio savistaba. Spontanišką saviraišką tramdo kultūros nuotolis.

Kęstutis Nastopka

sustoju čia

toliau man nėr kur vytis

aš nuo tavęs nebegaliu atšlyti

sunkia širdim ir liežuviu palaidu

aš giedu tau nors negirdi nė aido