Amerikietiška istorija

Nelabai supratau, kas šioje istorijoje buvo itin amerikietiško. Gal nevaldomas jaunutės imigrantės troškimas padaryti karjerą, kad nebereikėtų bendrauti su žemesnę socialinę pakopą užimančiais buvusiais tautiečiais. O gal autoriaus-imigranto slaptas moralistinis užtaisas, posovietinės erdvės gyventojams įkaltas jau šaltojo karo laikais, – Amerikoje viskas yra perkama ir parduodama. Deja, dabar jau ne tik Amerikoje. Pasakotoja Marina galėtų būti ne ukrainietė, o, pavyzdžiui, estė, ir gyventi ne JAV mokslo „sostinėje“ Bostone, o, tarkime, Dubline, ir siužetas dėl to nepasikeistų.

Nes vis dėlto didžioji teksto dalis, kaip įprasta moterų romanuose, skiriama Jam – svajonių princui – ir jųdviejų laimingam bendram gyvenimui aprašyti. Marina, rodos, neturi nei praeities, nei artimų draugų, tik įprastų imigrantams ekonominių ir teisinių rūpesčių, bet netikėtai sutinka Jį, kuris tarsi vienu mostu išsprendžia jos problemas. Romane aprašomas septynerių metų laikotarpis, daugiausia skirtas poros seksualinio gyvenimo (panašu, kad tokios hiperseksualios moterys, kaip Marina, egzistuoja tik vyrų rašytojų vaizduotėje, iš kurios nenutrūkstamu srautu keliauja į šiuolaikinę prozą) ir mokslinės karjeros aprašymams. Apie pastarąją skaityti nelabai įdomu, nes ji apžvelgiama glaustai, samprotaujama apie mokymąsi, patirtį, vadinamąją vyrų ir moterų psichologiją, apskritai „apie gyvenimą“. Šie ilgi, painūs monologai ir dialogai išdėstyti ganėtinai abstrakčiu, sausu moksliniu stiliumi, juose per daug informacijos, trūksta konkrečių pavyzdžių, taigi šias dalis skaitytojui galima būtų ir praleisti. Atsiprašau – skaitytojai, nes akivaizdu, kad romanas skirtas moterims. Kas dar pajėgs nukeliauti per jausmų ir meilės scenų džiungles iki įtempto finalo, kuriame Pelenės princas galiausiai pasirodo esąs niekšas ir sukčius. Labai talentingas, genialus, gražus, taktiškas, seksualus ir taip toliau. Gerai, kad per visus tuos puslapius išaugęs Marinos intelekto lygis neleidžia jai baigti pasakojimo banalia išvada, jog „visi vyrai – kiaulės“. Ką gi, ačiū už pamoką. Ir garbė toms, kurios ištveria ištisus 500 puslapių savianalizės ir begalinio žavėjimosi Juo – kūrybingu ir gabiu mokslininku apgaviku.