Alchemikas

Rodos, ne taip jau seniai ši knyga buvo „ant bangos“. Šiuo metu jos populiarumas kiek priblėsęs, tačiau nedingęs – knygynuose pasirodžius naujam leidimui ji vis dar viena perkamiausių.

Pasinert į siautulingą jūrą gal ir smagu, nes pats pajunti, tave apima visas tas siautulys, tačiau geriau ją pažinti galima tik bangavimui nurimus. Pamažu ir „Alchemikas“ iš stebuklingo šedevro virsta (vėlgi šiokia tokia alchemija) į tiesiog gerą, profesionaliai, meniškai parašytą kūrinį, kurį galima ir pakritikuoti, ne tik aikčioti: „neturiu žodžių“.

Susižavėjimas praeina. Kas lieka? Lieka paprasta Andalūzijos piemens Santjago kelionė prie Egipto piramidžių ir atgal (primena Tolkien‘o pirmąją knygą apie hobitą). Būtent toje pačioje vietoje, kurioje prasideda kūrinio veiksmas, prie apgriuvusios bažnyčios, ir randamas lobis pabaigoje. Kaip turėtų nusivilti paprastas žmogelis, juk tiek daug laiko ir kelio – veltui! Tai, ko ieškojo, buvo tiesiai prieš nosį, ar tiksliau po nosimi (po žeme). Per tą kelionę Santjagas dukart prarado visus savo turėtus pinigus, jam buvo iškilusi grėsmė mirti genčių karo apimtoje dykumoje,  o kai pagaliau pasiekė išsvajotas piramides, ne tik nerado savojo lobio, bet ir buvo sumuštas. Vis dėlto Santjagas nėra paprastas žmogelis. Jis literatūrinio kūrinio personažas, todėl autorius – Paulo Coelho – nepagailėjo jam ir gerų akimirkų: jis daug ko išmoko susipažinęs su Krištolo Pardavėju, kupranugarių varovu bei Alchemiku, rado savo antrąją pusę Fatimą, virto vėju ir galiausiai rado savąjį lobį. Kaip ir dera pasakai, viskas baigėsi laimingai, o kaip ir dera gerai pasakai – knyga tapo populiari visame pasaulyje ir parduota daugiau kaip 29 milijonų egzempliorių tiražu (informacija knygos viršelyje). Žmonės juk mėgsta pasakas ir laimingas pabaigas.

„Alchemikas“ tinkamas skaityti bet kuriuo laiku. Jis neatspindi kokio nors istorinio laikotarpio, jo kultūros ar žmonėms būdingo charakterio, vertybių. Kūrinys turi savo vertybių sistemą, todėl tai yra filosofinio pobūdžio pasaka. Joje kalbama apie tai, kaip turėtume nugyventi savo gyvenimą. Bet tai nėra brukama, todėl mes nepykstame. Pagalvojam, kad būtų įdomu turėti savąją Asmeninę Legendą, visur ieškoti ženklų ir pan. Galų gale gal ir turime, kas ten žino?.. Ginčytis su „Alchemiku“ būtų beprasmiška, kaip ir su bet kuria filosofine sistema. Vis tiek niekas savo tiesos neįrodys iki galo, kad daugiau nebekiltų  jokių klausimų. Vis dėlto pats ginčas nebūtų beprasmis, jis svarbus kaip procesas, tėkmė, kaip olimpinis principas: „svarbu dalyvauti...“. juo ir remiasi „Alchemiko“ siužetas: Santjagas dalyvavo savo kelionėje, jis gyveno Asmeninę Legendą ir todėl laimėjo, pagrindinis lobis ir yra ta kelionė.

Tad ir pats kūrinys yra gyvas, „tekantis“, jis nestovi vietoje (nesuvaržytas jokio istorinio laikotarpio). Jame gausu įvairių filosofinių minčių, skatinančių mąstyti mus pačius. Gal kartais atrodo, kad jų net per daug. Na, šią problemą būtų galima išspręsti traktuojant knygą kaip aforizmų rinkinį. Jis skirtas proginiam skaitymui, nes suvartojus jį vienu sykiu gali pasireikšti perdozavimas. Nereikia kaltinti knygos, tiesiog reikia ją skaityti tinkamai. Šiuo atveju, manau, „Alchemikas“ yra puiki proginė knyga, tinkama dėl įvairių smulkmenų atsiradusios blogos nuotaikos praskaidrinimui. Tik neperdozuokite.