Aistrų našta

Prieš pradėdama pasakoti apie šią knygą noriu pasakyti, jog tai mano mėgstamiausia knyga. Kasdien galvoju, jog norėčiau susigrąžinti tą malonų jausmą, kai atsiverčiu knygą ir skaitau tai, kas iš tikrųjų yra nuostabu. Sužinojau apie šį kūrinį visai ne iš reklamomis mirgančių žurnalų ar aprašymų internete. Apie ją man papasakojo mano kolega, kuris tvirtai teigė, jog perskaičius pirmuosius du knygos puslapius tiesiog neįmanoma atsiplėšti nuo jos, nesužinojus kas vyks toliau. Gerai pagalvojus, nežinau ar būčiau paėmusi šią knygą į rankas pamačiusi ją knygyne, tačiau tikrai norėjau įrodyti kolegai, kad jis neteisus. Taigi nusipirkau ją ir parsitempiau namo. Net neįsipatoginusi sofoje (maniau, kad neilgai užtruksiu ir greitai sviesiu ją šonan) pradėjau skaityti. Perskaičiusi pirmus du puslapius supratau, kad tiesiog nepajėgsiu atsiplėšti nuo jos ir prasėdėsiu skaitydama visą naktį. Knyga taip mane įtraukė, kad perskaičiau ją keturis kartus iš eilės. Bandžiau jos net neimti į rankas, nes kelias savaites po perskaitymo tiesiog nepajėgiau nieko rašyti pati. Mano galvoje visą laiką skambėjo mintis „kam tokiai kaip aš bandyti kažką rašyti, kai pasaulyje egzistuoja ši knyga“?

Taigi, kodėl ji yra tokia fantastiška? Nes jos veikėjas, Filipas Keris, ilgainiui mums tampa visiškai realiu žmogumi. Jo patirtis įtakoja visą jo gyvenimą, tačiau ši įtaka ne visuomet yra akivaizdi. Pavyzdžiui, laikas, praleistas Vokietijoje turi įtakos jo tolimesniam gyvenimui, tačiau niekada neišgirsime jo sakant „labai norėčiau raugintų kopūstų...pamėgau juos Vokietijoje“. Tačiau kelionė Vokietijon lyg aidas atsispindės tame, ką jis jaus ir kuo gyvens ateityje, jo tolimesniuose sprendimuose.

Jis aplanko savo dailės mokytoją, norėdamas sužinoti, ar turi bent kiek talento ir potencialo tapti puikiu dailininku. Tačiau mokytojas atsako, kad jis pats geriau žino ir gali nuspręsti, kaip yra iš tikrųjų. Filas atkreipia dėmesį į tai, kad visi jo draugai įsivaizduoja esantys apdovanoti nuostabiu talentu – netgi tie, kurie yra, tiesiogine šio žodžio prasme, nevykėliai. Beje, dailės mokytojas sutinka peržiūrėti visus Filipo darbus. Jo sprendimas tikrai sugriovė visas Filipo svajones „tu tikrai turi gerų savybių, bet niekada netapsi geru dailininku. Labai norėčiau, kad man būtų kas tai pasakęs kai aš buvau tavo metų.“ Filipas dėkoja jam, širdyje verkdamas. Visiška sumaištis: jis be galo nuliūdęs dėl to, kad visos jo svajonės nuėjo šuniui ant uodegos, tačiau tuo pat metu labai džiaugiasi tuo, kad jo mokytojas buvo sąžiningas ir išgelbėjo jį nuo galimo nusivylimo ateityje. Manau, jis jautėsi taip pat, kaip mano brolis, kai jį vedybų dieną paliko mergina. Jis buvo siaubingai nuliūdęs, tačiau kartu ir džiaugėsi tuo, kad išvengė išsiskyrimo ateityje. Kas gali būti blogiau? Dažnai jo klausiau, kaip jis dėl to jaučiasi, tačiau dabar suprantu, kad lygiai taip pat kaip Filipas Keris...

Tačiau jaunuolis nenuleidžia rankų ir atkakliai ieško savo pašaukimo ir gyvenimo prasmės. Ar pavyks Filipui nugalėti visas kliūtis, rasti savo gyvenimo kelią, pasiekti laimę ir įgyvendinti svajones?

Aš suprantu, kad ši knyga priklauso GROŽINEI LITERATŪRAI. Aš netgi suprasiu skaitytojus, kuriems Filipo vaikystė nepasirodys tokia įdomi kaip man ir mano kolegai. Tačiau aš rekomenduočiau ją kiekvienam žmogui, kuris mėgsta anglų literatūrą. Manau, kandžiu ciniku vadinamo rašytojo kūryboje, brandos, meilės ir šeimos problemų aprašymuose Jūs atrasite tai, kas užburs tikrai ne vienai savaitei. Knyga nuo pat pirmų puslapių prikausto dėmesį ir atmintyje palieka ištisą nepaprastai ryškių, įdomių ir tikroviškų portretų galeriją.