Ačiū, gyvenu gerai

Vartau rankose Justinos Stučinskaitės knygą. Pirmąją. Gal knygų dizainas turėtų būti toks, kad knyga būtų pastebima, ypač pirmoji? Išsitraukiu gerokai apšiurusį 1966-ųjų Gedos, Vilimaitės, Strielkūno ir dar trijų dėklą – „Pirmoji knyga“. Taip, dėklą – šešios „Vagos“ knygos, supakuotos vienan juodan daiktan, visos kaip viena: plonytės, vienodais viršeliais, tik įvairių spalvų, pažymėtos – PK 1966. Beveidės knygos. Agnės Dautartaitės-Krutulienės darbas su J. S. knyga – sintetinių ar purvinų spalvų „sluojiko“ negatyvas. Spėju, kad, koreliuodamas su knygos turiniu, dizainas reprezentuos kokį studentišką apšniaukštą baraką... Tiesa, ant paskutinio viršelio dailiai susirėmę nosimis pliušiniai ežiukai, atėję iš pliušinio jaunimo gyvenimo. Pažiūrėsim, ar pataikiau (jau dabar sakau, kad nepataikiau).

Taip man „atsainaujant“, prieina Tytė (žinoma, tvirtai – abiem kojom, kaip ir Justina Stučinskaitė) ir sako: imk, paskaityk nevarčius arba eik velniop. Tai ir einu, t.y. imu skaityt „Ačiū, gyvenu gerai“. Ir šitaip nuo pat pradžių (jau pavadinime užkoduota būsima komunikacija) – veikėja vis „kabinėjasi“: tai prie kitų veikėjų, tai prie skaitytojų, tai prie nepažįstamų. Primygtinai stengiasi atkreipti į save, tiksliau į tekstą, dėmesį – vos ne pirštu moja skaitytojams: ei, vaikai, meldžiamieji! Intensyviai provokuojama reakcija į išsakytą mintį, o ta reakcija vėl sulaukia veikėjos – pasakotojos atsako, greičiau atkirčio. Darosi smagu – gyvas ir blaivas veikėjas...

Teigiama, kad tai „autobiografinė apysaka“, ne koks romanas, o autorei devyniolika – ne trisdešimt. Knygos pradžia kuria stereotipinį jaunimo literatūros vaizdą (vėliau pasirodys, kad tai tik įvaizdis). „Dieviško jaukumėlio“ siekiančios veikėjos mergiška buitis: meninis pasaulis – lyg pilnos kišenės visokių eksmylimojo skutelių, laiškelių, eilėraštukų, citatų, Ežučių ir žiurkikių. Tikras džiazas – ekspresyvus stilius, vizualizuojanti leksika, būti nebūti ištiktukai jaustukai, J. S. pamėgta jaunatviškai skambanti priesaga -utis (Ežutis, Angelutis, akinučiai), ir šalia kontrastingai vartojamais vulgarizmais ar net griozdiškais naujadarais aprašinėjama, kas kasdien, tarytum įprastai, tačiau ir netikėtai ištinka veikėjos emocinį būvį. Improvizuojama ne tik kalba (kaip aprašoma), veikėjos mimikomis (taip, kartais išlenda iš puslapio koks surauktas ar išsiviepęs tos Tytės snukelis, gal čia tik man?), bet ir tuo, kas aprašoma: pavyzdžiui, studenčių žaidimai per paskaitų pertraukas, kai viena gaudo, o kita laksto ir rėkia – „tik nemuškit per lūpas, aš fleita groju, tik nemuškit per lūpas!“. Linksminasi publika, (gal) pasakytų J. S. Stačiokiškai, su sentimentaloka ironija (veikėja, eidama žudytis, nusiauna batus už kažkiek litų ir „įmerkia kanopėles vandenin“) fiksuojamos paradoksalios ir radikalios reakcijos į įprastus gyvenimo „kadrus“, pavyzdžiui, kaip dėdė su medine ranka prašo jaunuolių cigaretės, šie neduoda, o patys surūko dar po tris: „žiūrėjau į tą vyrą medine ranka. Ir pasidarė gaila, kad nerūkau. Kad negaliu pasiūlyti nuodo nikotino. Vyriškio akyse buvo susitvenkusi nuoskauda, liūdesys, nuovargis ir gyvenimo beprasmybė. Tiesiog vienoje cigaretėje buvo susitelkusi visa jo akimirkos laimė. O po kokių penkių minučių pokštelėjo galvon mintis – tavo bėdos, seni. Tavo bėdos!“ Paviršutinišką požiūrį nugali žaisminga gyvenimo filosofija. Kokia dar filosofija? – gyvenimo džiaugsmas!

Apie jaunimo literatūros egocentriškumo tendenciją Kęstutis Urba kalbėjo per J. S. knygos pristatymą. Populiarūs deklaraciniai ir „suasmeninti“ pavadinimai „Aš kvėpuoju“, „Ačiū, gyvenu gerai“ galėtų rodyti autoriaus siaurą požiūrį, neišlipant iš savo klumpių. Tada veikėjas tampa beviltiškas, jo patirtis skaudi, ir tik. Tokia, kuria remdamasis, jaunas amžius imasi kūrybos, dar neišmoktos, neįvaldytos kūrybos, pačios nuoširdžiausios ir asmeniškiausios... Beje, buvo numatytas kitas J. S. knygos pavadinimas – „Tariami monologai“. Yra čia šiokio tokio mėgavimosi „sielos liga“, nervingumu, „šyza“, prigimtiniu trenktumu, bet šiaip J. S. nusiteikusi pozityviai, o tai geras ženklas. Nepuoselėjančių sielvarto semantikos pasaulėžiūra „how are you – i’m fine“, artima ir J. S., kita vertus, jaučiama tendencija nuoširdžiau žvelgti į tai, ką jauti iš tikrųjų. Taigi kas ką: pesimistiška optimistė – optimistišką pesimistę, pastangos – nuoširdumą ar atvirkščiai? Kuo toliau skaitai, tuo labiau grynos dienoraštinės intonacijos įspūdis sklaidosi, o šnekamosios kalbos, slengo, anglicizmų vartojimas įgyja ne tik individualią prasmę, bet atspindi ir kartos požiūrį, t.y. sąvokų prasmės kaita išreikšta autentiškai ir įtikinamai: pavyzdžiui, gaidžio semantika šiandien – „knygos yra gaidys“. Čia – nauja karta, naujas požiūris, nors veikėja kartkartėmis makteli saujelę kitą valerijonų, bet neįklimpsta spuoguotojo prozako liūnan, „į jauną žmogų žiūrima kitomis akimis“ – J. S. Tytė „be patetikos, ceremonijų, isterijos“...

Imi naiviai tikėti, kad J. S. kartos ženklai – B. O., „būdkės“, „instiko“ subkultūros, Taize svaigios paslaptys – tai tas pats dvasingasis Kauno senamiestis, kur kadaise gal ir koks Patackas su Patackiene ėjo pasimatyman, o iš apdainuotų konradų, skliautų, laumės gyvenimo epicentras perkeliamas į naujesnes erdves, kurios išsiskleis kaip tos kartos likimas. Kita vertus, abejoji, ar J. Stučinskaitės ir „Baltų lankų“ darbą įvertins amžiaus bei vietos požiūriu platesnė auditorija – ne tik dailės, muzikos, literatūros ženklus atpažįstantys J. S. bendraamžiai ir Kauno „senamiesčio vaikai“.

Tik atitraukus žvilgsnį pastebiu, kad tekstas konstruojamas sudėtingai (šiaip nepretenzingas ir vientisas) – prieš kiekvieną skyrių svarbi (?) citata, prisiminimai kaitaliojasi su laiškais, paaiškinimai tiems, kurie ne iš Kauno (tai šioks toks auditorijos praplėtimas), lyriškas dialogas su eksmylimuoju (žinoma, niekada nieks nepranoks tokios formos Kunčino dialogo su Tūla, ginkdie; bet... niekada nesakyk niekada), tačiau visa tai – labiau struktūros dalykai, neveikiantys prasmės visumos, tad įvertini, žmogau, pavėluotai.

Atsirado jau ir naujųjų „keruakų“, ir naujųjų „selindžerių“, o ir J.S. knygą suskubta prilyginti Bridžitos Džouns dienoraštinei paauglystei. Ekspresyvi stilistika ir autentiškas kalbėjimo būdas turi potencijos idėjiškai augti, tapti ir „kultūringąja“, ir populiariąja literatūra, kuri gali stoti šalia lietuviškos ironiškų moterų kūrybos... Dabar tai – balansavimas „tarp“, tai literatūra tiems, kurių sielos vaikas dar gyvas (kad ir kaip banaliai skambėtų), provokacinė ir žaisminga literatūra tiems, kurie drįsta užminti mįslę nepažįstamajam: „Šarangė varangė į kelnes susirangė“. Koks atsakymas? Paskaitykite, mielieji.

Tik kodėl J. S. grupė vadinasi „Vasaros 5“, o ne „Kuzmos 13“? Reiks parašyti „meilą“, paklausti.