Ačiū, gyvenu gerai

Ji teigia, kad gyvena gerai, tačiau jau pirmasis knygos skyrius baigiasi žodžiais „Prasideda ilgalaikė „šyza“. Smingu žemyn.“ Antrame skyriuje „iš to gero gyvenimo“ ji bando nusiskandinti. O kai ją sužvejoja, turime progą pamatyti (beveik išgirsti!) jaunos merginos (beje – sic! – dirbančios laikraščio kalbos stiliste) iškalbą visame gražume: „Aš tam tipui vožiau per makaulę, jis man davė į snukį, tada aš jam drėskiau į ranką, o viskas baigėsi tuo, kad tas glaz almaz rusakalbis žvejys, ramiai rūkęs ir meditavęs krūmuose, už plaukų mane išvilko ant žolytės, sugėdino, aš ant jo labai pykau ir jį išdėjau tokiais negražiais žodžiais kaip „n***ui, nieks neprašė tavęs čia gelbėt, sugadinai viską“ ir t.t.“ Jei kas nesuprato, tai buvo padėkos žodžiai už išgelbėtą gyvybę.

To „gerumo“ priežastys, aišku, yra. Tiksliau — priežastis viena, ir dar tokia, kad negali nenusišypsoti — ją paliko vaikinas. Arba, tiksliau, kaip pasakytų pati autorė — ją DRĮSO palikti vaikinas. Jei nematote skirtumo tarp šių sakinių, galite toliau nebeskaityti.

Jei matote — pasakysiu daugiau. Autorė yra giriama už drąsą, bet jos drąsa neturi nieko bendro su nuoširdumu. Ji bloga mergaitė (nors ir nemoka taisyklingai parašyti Kurto Cobaino vardo). Ir tos retos akimirkos, kai autorės nuoširdumas prasiveržia pro cinizmo kaukę yra greitai užmaskuojamos:

„...Kaip išdejuot savo luošą, dalimis amputuotą meilę? Kaip įsivaizduot, kad viskas gerai, kad padarėm tik neribotos trukmės pauzę?
...Aš stipri, aš stipri, aš labai stipri...
Dar bent žodis, ir apsimyšiu“

Šia prasme gražiausios knygos vietos — cituojami Tytę palikusio vaikino laiškai. Nežinau, ar knyga būtų geresnė, jei to dejavimo joje būtų daugiau. Greičiausiai — ne. Bet ir ekskrementų joje per daug. Nuo pat pirmo puslapio — kreipimosi į skaitytojus, kuriame visiems potencialiems kritikams pasiūloma išsivalyti čakras ir eiti velniop. Drąsu? Ne, madinga.

„Kai tik pradėjau rašyt, maniau, kad pakaks septyniolikos skyrių. Kažkaip galvojau, kad ties šia riba nustos piltis idėjos, jausmai.“ Nenustojo. Jausmų ir idėjų pakako dar devyniems skyriams. Nors būtent septynioliktas skyrius yra labiausiai simptomatiškas. Ir nesvarbu, kas buvo prieš jį ar bus po to — šis skyrius uždeda štampą visai knygai ir prilygina ją gerokai išplėstam „Cosmopolitan“ variantui. Tai septynioliktas skyrius yra šios knygos alfa ir omega. Būtent jame yra išspausdintas DIDYSIS GUDRUSIS SĄRAŠAS. Dalykų, kurie padeda palengvinti gyvenimą po skyrybų.

„Ši knyga — Justinos gyvenimo gabalai — žaižaruoja humoru, žavi taikliomis detalėmis ir pozityvia nuostata“ — skaitome knygos nugarėlėje. Pati Justina šių „gyvenimo gabalų“ išsigina. O visai be reikalo. Jei knyga yra beviltiška menine prasme, galima būtų ją geriau įvertinti — kaip laikmečio atspindį.