Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Užėjau pas draugą, arba imbiero vakarai: Alytus – Vilnius

2004-11-24
Gruodžio 2-ąją Alytuje prasidės bene pirmieji po nepriklausomybės atgavimo respublikiniai trumposios prozos skaitymai, skirti šviesiam Jurgio Kunčino atminimui, – „Užėjau pas draugą, arba Imbiero vakarai: Alytus–Vilnius“.

Renginio organizatoriai – Alytaus miesto viešoji biblioteka ir daugiau kaip dešimtmetį čia veikiantis kultūros ir meno žmonių sambūris pavadinimu – salonas „Balta varna“. Apie šią iniciatyvą su projekto autore ir vadove, bibliotekos direktore ir salono šeimininke Giedre Bulgakoviene kalbasi Saulė Pinkevičienė.

Kodėl būtent Jūsų biblioteka organizuoja skaitymus, kuo čia dėtas keistas paukštis – balta varna ir... imbieras? Kaip visa tai susiję su Jurgiu Kunčinu?

Nuo pat pirmųjų bibliotekos gyvavimo metų, 1993-iųjų, Jurgis buvo geras mūsų draugas. Kažin kaip čia viskas būtų toliau vykę, jei nebūtume išdrįsusios jo pasikviesti kartu su kitu alytiškių gerbiamu „išeiviu“ – Antanu A. Jonynu į pirmąjį savo literatūros vakarą. Galbūt ir šiandien per daug nesukdamos galvos tebeorganizuotume standartinius renginukus, apsiribodamos vietos literatų kūrybos pristatymais, rašto žmonių jubiliejais ar kitokiais kalendorinių ir valstybinių švenčių paminėjimais...

O laikas tuomet buvo gūdus visiems – tiek menus kuriantiems, tiek juos „vartojantiems“. Bibliotekos buvo uždarinėjamos, knygų leidžiama mažai, dar mažiau kas jas pirko, skaitė, juolab – aptarinėjo, pristatinėjo. Nesveikai garbinamas buvo tik pinigų darymo „menas“, pavyzdžiui, „iš metalo“. O į minėtą mūsų literatūros vakarą susirinko netikėtai daug žmonių, kuriuos tuomet dar buvo madinga vadinti inteligentais, – mokytojų, žurnalistų, bibliotekininkų, teatralų, dailininkų. Jurgiui netrūko nei šmaikštumo, nei kitokių įgimtų talentų, būtinų ne tik meniškiems tekstams kurti, bet ir publikai pavergti, todėl „vakarėlis“ buvo itin mielas ir šiltas, jau kitądien jame pabuvojusių miestelėnų kone legendomis apipintas, o ir paties J. Kunčino gražiai aprašytas „7 meno dienose“. Tai mums buvo didelė garbė ir malonumas.

Po oficialios dalies tuomet gan ilgai vakarota „neoficialioje aplinkoje“, ne paslaptis, kartais įkvepiančioje pačias netikėčiausias fantazijas. Tad vos po kelių savaičių savaime įvyko dar viena, alytiškio dailininko Valentino Butanavičiaus „atrakcija“, vargiai bevadintina tuometinius kanonus atitinkančiu parodos atidarymu. Štai tada ir buvo viešumoje pristatyta toji keista varna albinosė, kurios vardu pavadintas įvairiems menams ir kitiems „kilniems“ dalykams prijaučiančių alytiškių klubas, kiek vėliau pervardintas salonu. Jurgis Kunčinas ir Antanas A. Jonynas vienbalsiai (jų nė neatsiklausus...) paskelbti krikštatėviais. Nuo to laiko jiems abiem tarpininkaujant ir įsismaginom kviestis svečiuosna geros kokybės literatūros kūrėjus, ir pačius „krikštatėvius“. Beje, išskyrus Jurgį, prozininkų per tą pirmąjį „Baltos varnos“ egzistavimo dešimtmetį kažkodėl taip ir nepakvietėme...

O 2002-ųjų lapkritį pas mus viešėjo „Nemuno“ žurnalo desantas: Algimantas Mikuta, Donaldas Kajokas, Edmundas Janušaitis ir Romualdas Rakauskas. Kalbantis pirmąkart ir išsirutuliojo mintis – kaip neteisinga, kad poetai turi savo Poezijos pavasarį ir Druskininkų rudenį (vienu metu net Panevėžio žiema šėlo), romanus – ir ne tik elitinės kokybės – uoliai pristatinėja leidyklos, o vargšams novelistams bei eseistams viešo dėmesio stinga. Net jeigu jie talentingesni už „bulvarinių skaitalų“ kurpėjus, dygstančius kaip grybai po lietaus. Tuomet ir paklausėme savęs: kas draudžia šią istorinę neteisybę ištaisyti „baltvarniams“?

…O po mėnesio mirė Jurgis, turėjęs būti vienu garbingiausių svečių bibliotekos dešimtmečio iškilmėse. Vietoj to teko rašyti nekrologus, organizuoti jo atminimui skirtą literatūros vakarą ir sukti galvą, kaip alytiškiams jį pagerbti. Viena aišku buvo – jei vien tik užkabintume ant bibliotekos sienos pobrangio vario ar granito lentą su užrašu: „Čia lankėsi…“, kažin ar jis ištvertų, ar neapsilankytų košmariškam sapne ir rūsčiai nepaklaustų: „Bulgakoviene, ar žolės prisirūkei, ar tik šiaip kuoktelėjai?“

Prozos vakarų idėją pamažu rutuliojosi ir įgavo ryškesnius kontūrus. Beliko apsišarvuoti kantrybe, sukurpti šūsnis popierių (tikslai, uždaviniai, laukiami rezultatai, tikslinės grupės, išlaidos), prisegti šiai abrakadabrai madingą iškabą „projektas“ ir pateikti institucijoms, dalinančioms lėšas menams ir kultūrai. Projektą parėmė Kultūros ministerija ir Alytaus miesto savivaldybė, apskrities administracija, privatūs rėmėjai.

„Užėjau pas draugą, arba Imbiero vakarai: Alytus – Vilnius“ – trumposios prozos skaitymams pavadinimas lyg ir ilgokas...

Tačiau gan tiksliai atspindintis reikalo esmę. „Užėjau pas draugą“ – ne tik dėl to, kad taip buvo pavadinta pirmoji pomirtinė J. Kunčino „šortų“ knyga, bet ir todėl, kad toks pavadinimas geriausiai atspindi „Baltos varnos“ dvasią bei atmosferą. O "imbiero vakarais", jei gyvas būtų, Jurgis gal ir pats panašius skaitymus taip būtų pavadinęs – turėjo jis ir tokią idėją. Rasa Kunčinienė pasakojo, kad šis vyksmas gerų draugų būry Jurgiui asocijavosi su imbiero sausainių kramsnojimu: pradžioje šeimininkų paragintas nebent iš mandagumo ranka sieki, o paragavęs – „negali sustoti“...

Renginių programoje daug J. Kunčino atminimui skirtų akcentų...

Pirmiausia mums svarbu neužmiršti, kad Alytus buvo ir bus Jurgio miestas. Todėl ir „Imbiero vakarų“ laureatui įteiksime Alytaus miesto J. Kunčino premiją. Visuomenę ir mūsų svečius pakviesime į režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmų peržiūrą. Prasminga, kad vienos dokumentinės juostos „Beveik laimingas“ premjera įvyks būtent čia, Jurgio gimtinėje. Jauniausiems alytiškiams per šias savotiškas Jurgio Kunčino dienas Alytuje bus proga pamatyti specialiai mūsiškiui lėlių teatrui „Aitvaras“ jo sukurtą pasaką „Pilypas iš kanapių“ (rež. L. Skruibienė), raginame vaikus dalyvauti ir piešinių konkurse jo kūrinių mažiesiems motyvais. (Beje, per vieną tradicinę mūsų vaikų knygos šventę Jurgio „Baltųjų sūrių naktį“ vaikai buvo išrinkę į gražiausių metų knygų penketuką.)

Per literatūrinę popietę nuodugniau paanalizuosime J. Kunčino kūrybą. Baigiamojo vakaro Vilniuje, Rašytojų klube, metu vėlgi bus proga ne tik išgirsti „Imbiero vakarų“ dalyvių skaitomus prozos tekstus, bet ir prisiminti žmogų, kurio atminimui šie vakarai ir surengti.

„Imbiero vakarų“ dalyvių sąrašas – įspūdingas...

Taip, ir tai yra pirmas itin malonus netikėtumas organizatoriams. Viliamės, kad iš anksto neprognozuojamos aplinkybės nesukliudys dalyvauti visiems. Be žinomų prozaikų ir debiutuojančių autorių, mūsų viešnia ir pagalbininke sutiko būti Jūratė Sprindytė. Už daugelį vertingų konsultacijų ir idėjų esame dėkingi LRS leidyklos vyriausiajam redaktoriui Valentinui Sventickui, už plakato dizainą – dailininkui Romui Orantui. O ir Alytuje nestinga geranoriškų pagalbininkų – tai ir teatralai, fotografai, kiti miesto menininkai, susibūrę į mūsiškę "Baltą varną" ir sambūrį "Erdvės"; yra labai nuoširdžiai talkinančių žmonių miesto savivaldybėje. Be mano kolegų bibliotekininkų vertimosi per galvą – irgi niekaip neapsieisi.

Tai, kas susiję su Jurgiu, žmones vis dar buria ir skatina gražiai bendradarbiauti…


Saulė Pinkevičienė
 

Rašytojai

Jurgis  Kunčinas
1947 - 2002
 

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą