Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Už ir prieš

2006-03-06
Pašto karvelis

Jau kelintą naktį laidoje „Vakaras su knyga“ skaitomos ištraukos iš Viktorijos Daujotytės knygos apie S. Nėrį. Ir šiąnakt – vėl Viktorija, vėl Salomėja.

Bendras jausmas – mes nesuvokiame, ką turime. Ėjome ėjome tuo Salomėjos keliu didžiuoju ir staiga – tuštuma, tarsi išnyko didelė dalis mūsų praeities, kurią mylėtume, kuri būtų mūsų savastis. Tos praeities atsisakome patys – ji mums tarsi per prasta, nešvari, gėdinga. Jei nesugebame jos paneigti, tai bent ignoruojame, bijome jos šešėlio, kad netemdytų mūsų neklystamumo.

Ir Salomėja – mūsų praeitis. Ryški, deginanti, nepaneigiama, neapeinama, nuskaidrinanti ir trikdanti, liudijanti, žavinti ir siutinanti. Nepaneigiama, todėl ją bandoma priderinti dabarčiai, tačiau su privalomai įterpiamu žodžiu „atgaila“. Ypač kai rašoma apie paskutiniuosius poetės gyvenimo metus. Tokią atgailaujančią, kad suprato, išgyveno kažką ne taip, drįso būti ne tokia, kokia būtų priimtina mums, šiandieniams, mes dar teiktumėmės mylėti ir maloningai leistume priglusti prie gimtosios žemės, kuri tarsi yra vien mūsų, niekada neklydusiųjų, nuosavybė, ir mes turim teisę Salomėjai leisti ar neleisti į ją sugrįžti (...).

Kodėl manome, kad jos kančių prasmė tokia ir tik tokia? Ar nėra kitų prasmių galimybės? Iš poetės reikalaujame analitinio proto, matematinio tikslumo, nuoseklumo, ideologinio fanatizmo, neklystamumo, tarsi tai būtų svarbiau už pačią poeziją. Tokios poezijos buvo reikalaujama tarybiniais metais, kai menas privalėjo tarnauti vien tik ideologijai. Kuo skiriasi mūsų dabartinis požiūris į literatūrą? Tik diametraliai priešingu turiniu, bet ne savo esme. (...) Didelė dalis dabartinės poezijos yra tokia pat – laiko užsakyta, kita dalis – tarsi bėgimas nuo kažko, atsiribojimas, kai eilėraščiai nesuprantami ne tik paprastam mirtingajam, bet kartais ir pačiam autoriui. Ir dabar yra rašančiųjų tarp eilučių, ryškiausias pavyzdys – Justinas Marcinkevičius, taurus, išmintingas žmogus, bet jau pamokytas, jau per senas, per daug gerbiantis save, kad vėl sutiktų būti užgauliojamas. Nuo ko dabar dangstomasi rašant tarp eilučių – ar ne nuo kvailių, demagogų, fanatikų, ideologų apsišaukėlių, manančių, kad turi teisumo monopolį?

(...) Poetas, atsiklaupęs prieš minią atgailai, nėra poetas. Poetas neprivalo atgailauti nei už klaidą, nei už kitaip negu minia suvoktą reiškinį.

(...) Su nuoskauda norėčiau paklausti dabartinių kūrėjų, kritikų, tarp jų ir Viktorijos, – kodėl jie atkakliai nenori matyti šiandienės realybės paradoksų, idėjos išdavysčių, iškraipymų? Ir kokia ji, ta dabarties ideologija, įvardyta žodžiais, ta idėja, kuriai tariamės tarnaują, kuria tikime ir tvirtiname esančią neklaidingą, kurios vardu teisiame praeitį ir laiminame ateitį?

Nepriklausomybė? Ar ji realiai įmanoma, kai žemės drebėjimas Pakistane diktuoja duonos kainą Lietuvoje, o mūsų gyvenimo prioritetus nustato Briuselis ir Pasaulio bankas, Rusijos energetikos oligarchai? Nepriklausomybė, tokia, kokią ją įsivaizdavo tautos žadintojai XIX a. pab.-XX a. pr., reikštų tik saviizoliaciją ir užkirstų kelią pažangai.

Tautiškumas? Didelė dalis tautos tik skeptiškai šyptels – ne tokias vertybes parduodame už grašius.

Kapitalizmo ideologija? Ar turi kapitalizmas ideologiją? Jeigu taip, tai kokia ji?

Religija? Kai pasaulio protų ji seniai nebetenkina ir lėtai miršta natūralia mirtimi?

Kodėl visa tai matydami rašytojai, poetai, kritikai nepabando atsisakyti savo ideologijos, net ne ideologijos, tik kažkokio pačių susikurto ar pasaulio galingųjų padiktuoto nerealaus, neegzistuojančio, virtualaus pasaulio suvokimo? Ir neatgailauja! O gal ateities kartoms dabartinis jų elgesys atrodys nesuprantamas, nepateisinamas, nusikalstamas? (...) Bet štai Salomėja, girdi, privalėjo atgailauti – kyštelėjo savo jautrų, švelnų pirštelį prie ugnies, nusvilo ir dabar, kol bent vienas lietuvis žinos jos vardą, turi atlikinėti išpažintį.

(...) Iš visų jubiliejiniais metais išgirstų, perskaitytų vertinimų gal tik Viktorija jautriausiai, su meile prisilietė prie Salomėjos palikimo. Jai, skirtingai negu daugeliui, bent jau nebuvo svarbiausia – atliko poetė išpažintį prieš mirtį ar ne. (...) Todėl tiesiog fiziškai suskaudo net ir Viktorijos tekste nuskambėjęs tasai nelemtas žodis „atgaila‘.

(...) Šios mintys gyveno manyje ne dieną, ne dvi, turėjau užrašyti.

2005 12 19


P. S. Perskaičiau, ką parašiusi, – gal pasiųsti „Nemunui“? Siųsti ar nesiųsti?

: mintis, kaip ir žmogus, turi teisę gyventi, net jei ji nemadinga. Net jei neteisinga. Gal tada pasirodys, kad visas mano gyvenimas neteisingas – vis nepataikau į toną nei anais, nei šiais laikais.

Prieš: daugybė argumentų, tik jie kažkokie smulkūs, menki. Vienas jų – kam, be manęs pačios, įdomios šios mintys? Mes – pasmerktoji karta, kūdikis, išpiltas iš vonelės kartu su vandeniu, dar būdami gyvi tapę praeitimi. Prieš – ir paprasta, primityvi baimė būti įskaudintai – žodžiu ar tyla.

2006 01 23


Dalia Kiliesienė
 

Rašytojai

Knygos

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą