Paradoksalios literatūrų paralelės

"Literatūros istorija: paradoksas ar paradigma" – taip buvo pavadinta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute spalio 22–24 d. vykusi 5-oji Baltijos šalių literatūrologų konferencija. Šis pavadinimas, kaip reta, ganėtinai adekvatus: jo kontekste išryškėjo per pranešimus ir diskusijas (beje, labai įdomias ir karštas) gvildentų problemų telkiniai, taip pat – paradoksalios, istorinės lemties determinuotos lietuvių, latvių ir estų literatūrų paralelės, iškilo daug literatūros tyrėjų darbo bendrumų.

Kaip tautinės kultūros su savo individualia patirtimi gali įsiterpti į besivienijančios Europos vertybių apyvartą? Ar pakankamai išsamiai suvokta ir aprašyta atskirų tautų literatūros raida? Kokius kriterijus taikyti, vertinant sovietmečio kūrybą? Ar literatūrologijos metodologija yra pakankamai lanksti, kad atskleistų įvairiausius meninės kūrybos aspektus, tiek diachroniškus, tiek sinchroniškus? Šiuos ir kitus giminingus klausimus pranešėjai, diskusijų dalyviai (jų buvo keliolika) analizavo, remdamiesi įvairių laikotarpių kūryba, atidžiau įnikdami tai į vieno, tai į kito rašytojo kūrybą.

Konferenciją pradėjęs Vytautas Kubilius lietuvių literatūros istoriją regi kaip daugelio veiksnių ir tendencijų formuojamą erdvę, kurioje vertybių hierarchijos nėra stabilios, mat kiekviena karta remiasi sava patirtimi. Plačiau atsivėrus pasauliui, didelę įtaką lietuvių literatūrai daro vertimai, o šiandien naujus iššūkius inspiruoja ir naują regos perspektyvą sukuria globalinės kultūros kontekstas. "Postkomunistinėse šalyse, – sakė V.Kubilius, – istorikai paskubomis užpildo baltas dėmes literatūros žemėlapiuose, kurias paliko sovietinės imperijos represijų volas, traiškęs rašytojų galvas, išstūmęs jų vardus ir kūrinius už viešumo ribos".

Marina Grišakova (Tartu) pranešime "Sugrįžimo poetika" akcentavo tradicijos aktualinimo ir naujų interpretacijų problemas. Jos nuomone, literatūros kanonų samprata tampa vis kontroversiškesnė, – šiuo atžvilgiu galima išskirti "reliatyvistus" (iš principo pasisakančius prieš vertinamąjį požiūrį) ir "tradicionalistus" (kurie siekia aksiologinio skaidrumo). Postsovietiniu laikotarpiu pastebima "neigiama kanonizacija", tie rašytojai, kurie buvo laikomi autoritetais, dabar dažnai beatodairiškai "demonizuojami". Tuo tarpu Aušra Jurgutienė daugiausia telkė dėmesį į literatūros istorijos diskursų metodologiją (jos pranešimo tema – "Globalizmo iššūkis nacionalinei literatūros istorijai"). Remdamasi Vakarų moderniąja mintimi (pvz., Stepheno Greenblatto teiginiais), ji pabrėžė, kad ryškėja takoskyra tarp tradicinių veikalų apie atskiras nacionalines literatūras ("nacionalinio esencializmo") ir multikultūrinių reiškinių analizės. Pasak tyrinėtojos, "šiuolaikinis literatūros istorikas jau negali ignoruoti fenomenologų, hermeneutų ir poststruktūralistų pareikštos kritikos ir nuo viso pasaulio užsidaręs kabineto tyloje tęsti iš XIX amžiaus paveldėtą šventąjį nacionalinės literatūros istorijos pasakojimą. Jis turi stoti į poleminį mūšį dėl savo praeities regėjimo galimybės, imtis rizikos istoriją papasakoti kitaip ir kitokią, kad ji provokuotų amžininkų mintį, sužeistų jų vaizduotę ir širdį".

Su A.Jurgutienės mintimis siejosi Jaano Undusko (Talinas) samprotavimai, taip pat Jūratės Sprindytės ir Loretos Jakonytės parengtas pranešimas "Literatūros istorijos teorija ir praktika: šiuolaikiniai debatai", kuriame įvairiais rakursais buvo aptarta esama padėtis, atskleistos požiūrių sankirtos, svarstytos naujos istorinės regos ir vertinimų galimybės bei apžvelgtos šiandien pasaulyje "madingiausios" literatūros rašymo kryptys. Pranešėjų teigimu, "dabar labiausiai kritikuojamas yra teleologinis rašymo modelis: politiniai įvykiai, autorių biografijos, literatūros rūšių apžvalgos ir taip toliau. Dauguma naujausių lietuvių literatūros istorijų krypsta į kultūros studijas".

Eugenija Ulčinaitė gvildeno "Senosios lietuvių literatūros – kaip tarpdisciplininio objekto" tyrinėjimo problemas. Ji akcentavo, jog būtina tinkamai suvokti daugiakalbės Lietuvos literatūros specifiką, fenomenalumą, kuris reikalauja metodologinio lankstumo bei didžiulės erudicijos.

Greta potencialių istorinio mąstymo paradigmų analizės svarbią konferencijos darbo dalį sudarė konkretesnių reiškinių, problemų svarstymai. Anneli Mihkelev (Talinas) pranešime "Laisvas žaidimas su tradicija: literatūros istorija ir intertekstualumas" interpretavo J.Donne’o, Ch.Baudelaire’o, D.Karevos ir kitų poetų kūrinius, atskleisdama vertikaliuosius įvaizdžių ryšius, demonstruodama daugiaprasmę tradicijų tąsą. Apie latvių dramaturgijos vertinimo ir interpretavimo keblumus kalbėjo Benediktas Kalnačas (Ryga). Jo kolegė, žymi latvių literatūrologė Janina Kursytė labai įdomiame pranešime "Literatūros ribų išplėtimas" daugiausia dėmesio skyrė Janio Rainio palikimui. Didelę reikšmę, siekiant geriau suvokti latvių literatūros korifėjaus kūrybą, turi vadinamosios marginalijos – jo atvirukai, dienoraščiai, pastabos bei nepaprastai įdomūs sapnų aprašymai, kuriuos jis kone kasdien fiksuodavo 1907-1909 metais. (Mieli mūsų rašytojai, ir Tamstos užrašinėkite savo sapnus būsimų tyrėjų džiaugsmui! – A. K.)

Donata Mitaitė konferencijos dalyvius "sugrąžino" į dabartį, formuluodama aibę klausimų, susijusių su "brandaus socializmo" epochos lietuvių poezijos vertinimu. Gaivių, plačių ir sąmojingų diskusijų sulaukusio pranešimo centre atsidūrė mažiau žinomi Justino Marcinkevičiaus kūriniai, taip pat rinkinys "Gyvenimo švelnus prisiglaudimas", kuriame, pasak pranešėjos, "švelnumo ne tiek jau daug".

Netolimos žaizdotos praeities literatūra, keistos dėsningos paralelės ir paradoksai tapo dar vienu akstinu apmąstyti Baltijos tautų dvasinę giminystę.


A.K.