Vos įsiplieskus kiekvieno poeto širdžiai svarbiausiajai metų šventei tarptautiniam literatūros festivaliui „Poezijos pavasaris“, džiaugsmingą mažorą tuoj pat užtemdė liūdna žinia: pirmadienį apie 12 valandą dienos savo namuose staiga mirė žinomas poetas Tomas Arūnas RUDOKAS. Vos prieš mėnesį poetas atšventė 46-ąjį gimtadienį.
Šį sudėtingo likimo, bohemiško gyvenimo būdo, itin produktyvų poetą, taip pat ir prozininką 1986-aisiais debiutavusį eilėraščių rinkiniu „Labanaktis, naktie“, žinojo, ko gero, kiekvienas Vilniaus gyventojas. Paradoksalu, bet žinojo jį net ir tie, kurie knygų apskritai neskaitė. Buvo laikai, kai išlenkti su T. A. Rudoku taurelę buvo kiekvieno besidominčio literatūra jaunuolio svajonė - visi žinojo šio poeto mėgstamas vietas: „Rotondą“, „Ledainę“, „Suokalbį“...
Ypač šio poeto populiarumas augo nuo 1988-ųjų, kai T.A.Rudokas išleido tarp jaunimo kultinį tapusį romaną „Autodafė“, kuris buvo keletą kartų perleistas, jo parduota daugiau nei 40 tūkstančių egzempliorių...
Buvo nžmoniškai produktyvus. Nuo 1989 m. tapęs Lietuvos rašytojų sąjungos nariu išleido eilėraščių rinkinius: „Žūt būt“ (1988), „Nežemiška žemė“ (1991), apysakų rinkinį „Saksofonistas“ (1992), romaną „Poetas ir prostitutė“ (1994), novelių rinkinį „Žvėris eina miegoti“ (1996), 19 eilėraščių su faksimilėmis knygą „Naktis be taisyklių“ (1997), lietuviškų haiku rinkinį „Lakštingalų liežuvėliai“ (2003), romaną „Pornomūza“ (2007). 2006 m. pasirodė jo kūrybos rinktinė „Vėjo brolis“...
Tiek T. A. Rudoko prozos personažai, tiek lyrinis jo eilėraščių herojus - nedaug tesiskiriąs nuo paties autoriaus - tai miesto gatvėse gyvenimo mokyklą baigęs žmogus - besiblaškantis, besišaipantis, niekuo nebesistebintis, pavargęs nuo aplink tvyrančio saldaus melo, įtampos, kovos už būvį, vienišas ir tuo besidžiaugiantis. Ne atstumtas, o sąmoningai pasirinkęs vienatvę, nes tikėti ir pasitikėti nebėra kuo.
Simbolinis sutapimas - poeto gyvybė užgeso kaip tik gegužės 14-ąją - tą pačią dieną, kurią prieš keturias dešimtis metų už laisvę susidegino Lietuvos nepriklausomybės siekio ir Lietuvos hipių herojus Romas Kalanta, kurį save taip pat hipiu laikęs T. A. Rudokas itin gerbė.
Mane (kitados buvusį ilgaplaukį) sutikęs mieste Tomas Arūnas visuomet pasveikindavo liūdnu šypsniu: „Seni, mums turėtų būti velniškai gėda - kur po šimts dingo mūsų plaukai? Jų juk ilgisi vėjas...“
Neturėdavau ką atsakyti. O dabar, kai jau pamačiau poeto gyvenimą iki pat finišo - atsakau nedvejodamas: „Tau nėra ko gėdytis, Tomai Arūnai, - pragyvenai pavyzdinį hipsterio gyvenimą ir nepasukai atgal, mėgindamas išvengti pavyzdinio hipsterio galo. Tikiu, kad dabar jau esi specialiai tau subalansuotoje rojaus erdvėje - erdvėje, stebėtinai primenančioje Dž. Keruako „Kelyje“ puslapius. Kur vėjas - kertu lažybų - jau valiūkiškai žaidžia ilgais tavo plaukais“.
