Nelieskite mėlyno kiškio

Parašyti vaikiškos knygelės recenziją yra lengviau negu parašyti vaikišką knygelę. Suvarinėti jos iliustracijas – irgi gerokai lengviau negu jas nupiešti (nors čia labiau tiktų žodis padaryti). Atsitiktinių vartotojų priekaištai, kuriuos jie, emocinio susijaudinimo apimti (gera knyga juk sukelia – kartais vos apčiuopiamą, nuspėjamą, įtariamą – jaudulį), knygynuose išsako pardavėjams, naiviai tikėdamiesi, kad jų žodžiai pasieks leidėjų ausis, – sakau tvirtai įsitikinusi, – leidėjų nepasiekia. Todėl imiesi murmėti kitame diskurse. Tai irgi dažniausiai nepasiekia, bet jei pasiekia – žaismingas užsiėmimas. (Tada nuskriaustos leidyklos kartais skelbia murmekliui anatemas: grasina nebeskolinti knygų recenzijoms, niekada nepriimti į darbą, apskritai boikotuoti humanitarinių sričių leidybą ir pan. Juokinga.) Murmėjimas yra bent jau susidomėjimo – vis geriau už apatiją – požymis; lygiai taip pat kaip neapykanta yra arčiau meilės negu abejingumas. Kritika visada tėra nuolanki tarnaitė – to, kas kritikuojama.

Kazio Binkio poemėlė, parašyta 1937 m., be abejo, kiek atspindi laike sklandančias autoritarizmo, totalitarizmo ir dar nesupaisysi kokias idėjas, bet šįkart labiau į akis krinta tendencingas dailininko darbas. Vartau savo vaikystės knygas – „Kiškių sukilimą“ (1978 m. leidimas, iliustravo Albina Makūnaitė) ir Justino Marcinkevičiaus „Laukinę kriaušę“ (poemėlės ir eilėraščiai, prasideda „Grybų karu“; 1982 m., iliustr. Lelija Bičiūnaitė). Perskaitytos vaikystėje, abi paliko unikalius įspūdžius – panašiai kaip ir Martyno Vainilaičio „Ežio namas“ ar Kosto Kubilinsko eiliuotos pasakos. Pažįstu mamų, atmintinai deklamuojančių „Bebenčiuką“ savo mažamečiams vaikams prieš miegą. (Mūsų laikais tie epai turėjo gerai motyvuotą didaktinę reikšmę.) Į šiandieninius leidimus iš visų jėgų stengiuosi žiūrėti geranoriškai ir neparanojiškai, tačiau tai jau antra tos pačios leidyklos ir to paties formato vaikiška knyga su militaristiniu atspalviu, iliustruota kažkokių, švelniai tariant, keistų politinių pažiūrų dailininko. Nereikia pamiršti, kad iliustratorius steigia ir kitą diskursą – paveikslėlių pasakojimą, kuriuo daugelis mėgaujasi vaikystėje, – kol nemoka skaityti. Mūsų laikotarpio paveikslėliai gal buvo tarybiniai, atspausti prastame popieriuje, bet juose būta ir kažkokio jaukumo, ne vien atominio karo ar Armagedono grėsmė. O čia – popierius riebus, poligrafija gera. (Aš, tiesą sakant, verkšlenu dėl kiekvienos spalvingos skrajutės DIRBK / PIRK / MIRK, kurias gatvėj bruka į rankas reklamos platintojai, – vis apskaičiuodama, kiek našlaičių už jas užtektų išmaitinti ir t. t., žodžiu, irgi liga.) Šiųdienio „Kiškių sukilimo“ vinis (p. 21): kiškis geležiniais kumščiais (lavoniškai violetinės spalvos), narsiai išpūtęs krūtinę ir užsimojęs kuoka, taip surinka karo šūkį, kad net perkūnas trenkia (žaibo apšviestas, iš pažiūros nekaltas gyvūnėlis atrodo dar fiureriškiau), o jo metamas šešėlis yra vilko (drakono?) šmėklos pavidalo. „Eilinių“ zuikių kariuomenė nacių veidais iš tikrųjų tokia vienaveidė (copy and paste) kaip ir bet kokios visa triuškinančios ginkluotų bepročių pajėgos bet kuriam koviniam PlayStation žaidime, filme ar gyvenime. Vakarų šalyse nacistinę simboliką manifestuoja pankų ir kitos marginaliosios subkultūros: jei knygelė būtų panaši į pankų publikai skirtą brošiūrą, būtų galima ją vadinti artefaktu ar pusiau bulvariniu skandalu; bijau, ji tėra nevykusios kompiuterijos intertekstualumo stebuklas. Nesu tikra, bet tie ženklai ant namo sienos (p. 32) kai kuriose šalyse (pvz., Italijoje) yra tam tikrų grupių – komunistų ir į juos panašių kairiųjų – simbolika, kuria žymimi toms grupėms priklausantys namai. Ką tie ženklai veikia vaikiškoje knygoje, vargu ar žino pats dailininkas. Beveik emblemiškai eksploatuojamo erelio simbolikos (p. 25) šįsyk nekvestionuosime. Bandykime žiūrėti į knygą kaip į nuotykį, kuriame suaugusieji gali prisigraibyti tik jiems koduojamų užuominų ir turėti pramogą, t. y. pažvengti (arba pažliumbti). Iš serijos – multikai suaugusiesiems. (Vaikams dabar irgi ironiški.) Skrenda nacių lėktuvai (p. 22–25), kiškialitarizuoja ilgaausiai snaiperiai, o visas net pamėlęs vadas plakatiniu judesiu ir veidu ą la Hollywood liudija vaikiško militarizmo kultą. Proteguojamas klusnios ir vieningos (= vienodamintės) minios, lengvai suvaldomos vieno vado (= superherojaus), įvaizdis. Negelbsti ir neįpučia dvasingumo net archajiškos K. Binkio žodžių formos (be paaiškinimų – tomėl, protegės, gurgutės etc.). Nieko naujo po saule – organizuotas silpnųjų pasipriešinimas galingiesiems ir neteisingiesiems, socialinė kova ir andainykščius spalio bei gegužės paradus primenantis triumfas (poemėlės pabaiga išties yra ganėtinai negyva, priverstinė, koreliuojanti su iliustracijomis). Paskutinis puslapis (p. 36) maketavimu iš viso prilygsta moksleiviškam laikraščiui, kur iš kompo ištrauktais paveiksliukais sumeistraujama neskoninga užsklanda. Grįžkime prie superherojaus. Hitlerinio (atsiprašau, kita asociacija nekyla) kiškio portretą vainikuoja piratiška vėliava – ne balti sukryžiuoti kaulai, bet balta zuikučio galvutė (dėmesio – žurnalo „Playboy“ logotipas!) juodame fone. Dailininkas, matyt, neskaito „Playboy“, tai ir nežino. Bet juk paimdamas atsitiktinį simbolį iš kompo jis siaubingai rizikavo apsišauti, o niekas jo nepatikrino, neredagavo ir nesulaikė, ar ne? Taip groteskiškai gali atrodyti vaikas, žaidžiantis išpūstu prezervatyvu – manydamas, jog tai balionas.

Beje, netyčia aptikau įdomią paralelę iš vaikų folkloro: „Oi ką kalba zuikytėlis / Po šilelį bėgiodamas / – Eikit, grybai, karan, / Grybužėliai, karan. // Atsišaukė baravykas / Visų grybų pulkaunykas: / – Tai eisim karan, / Zuikytėli, karan“ (Su saule lijo. Lietuvių liaudies dainelės, V.: Vaga, 1983, p. 92–93). Lyg abi knygutes kas būtų sulydęs į vieną. Just. Marcinkevičiaus net rimai (kazlėkas / pašlemėkas) atitinka – sakytum, kolektyvinė pasąmonė ar kiti triukai. Bet čia ne apie verbalinį tekstą. Šiuo metu knygų apyvartoje cirkuliuojantis „Grybų karas“ yra „gyvųjų akvarelių“ ir kompiuterinės grafikos kratinys. Spalvų deriniai – varantys iš proto; tonai, pereinantys į kažkokias miglas, tarsi kičo paveiksluose. Muilėta. Gali būti, kai kurie piešinaičiai šmaikštūs, karikatūriški (ypač tie, kur padirbėta ranka, o ne kompo pele): personifikuoti ir pastišizuoti grybai priešlapiuose, mano akimis žiūrint – labiausiai vykusi knygos dalis. Nežinau kodėl, bet tas akvarelės ir kompiuterinio braižo jungimas man atrodo kažkoks eklektiškas, nenugalintis prasto amatininkiškumo, todėl nesiūlytinas vaikams – kaip abejotinos vertės produktas. Gintaras Jocius yra drąsus, nebijantis eksperimentuoti dailininkas, jungiantis Corel Draw galimybes su tradicine technika; tačiau čia figūros atrodo išskydusios, detalės pranyksta fone, nebelieka jokių dimensijų – perspektyvos, daikto tūrio, viskas atrodo kaip koks bandomasis koliažas. Primena butaforiją baisios scenografijos baleto scenoje (Pitery esu mačius „Giselle“ antrarūšiam teatre – didesnio kičo, pradedant scenografija, baigiant choreografija tokioje scenografijoje, kaip gyva nesu regėjus – baleto parodija), ant kurios priklijuotas skaitmeninis agresyviai nusiteikęs grybas – gelbėkitės, kas galit. Barbiškas vaiko veidas (p. 23) sunkiai dera su kažkokia, atleiskit, pornografiška kito vaiko veido išraiška. Vizualinio eksperimento atžvilgiu „Kiškių sukilimas“ yra progresyvesnė knygelė už „Grybų karą“. Kai kurie G. Jociaus paveiksliukai ten būtų visai mieli (pvz., medžiotojas; p. 6), atmetant visą jų (tikiuosi, nesąmoningai) ideologinį turinį – bet atrodo dirbtiniai, falšyvi, surogatiniai. O kai kurie (p. 15) – iš akies luptas Disneyus, ypač visi tie bembiai ir voverytės su zuikučiais. Iškyla ta pati „arti–toli“ nesusigaudymo problema, kompiuterinių potėpių šaltis ir ryškiaspalvių plastmasinių gėlių kapininius vainikus primenantis koloritas. Ilgai ir atidžiai vartant, iliustracijos man ėmė netgi savotiškai patikti, t. y. įtikti. Regis, prie visko priprantama. Vaikas, gavęs į rankas vienintelę versiją, neturės su kuo palygint ir, didelė tikimybė, piešiniai jam imponuos – bent jau sukels šiltus jausmus. Tik nelieskite mėlyno kiškio – sprogs. Vien tas jo ekstremalių užmojų mėlynumas jau rodo kažkokią žiauriai nesveiką (neišvirtas?) būseną. Su siaubu atiduodu knygą vaikui į rankas. Atsargiai, vaikeli.